Už nugaros palikdama šaltą trečiadienio lietų, žengiu į jaukų Lukiškių kalėjimo prieglobstį. Nuo baltomis plytelėmis klotų sienų atsimuša raudona šviesa, apgaubdama renginio laukiančių svečių pokalbius. Akis iškart nukrypsta į staliuko dekoracijas: raudoną „Animatest“ šviestuvą ir kepurę su užrašu „Animacija tik vaikams“. Dizainas atspindi vieną iš „Animatest“ iniciatyvos tikslų – pristatyti animaciją platesnei auditorijai ir paneigti įsitikinimą, kad ji gali būti aktuali tik vaikams. Nes juk tiek įdomių lietuvių kurtų animacinių filmų kasmet švenčia pergales festivaliuose, bet lieka nepamatyti Lietuvos žiūrovų… Tad „Animatest“ (su vadove Eva Rodz priešakyje) šiemet organizuoja keturių renginių ciklą „Lithuanian Animation Focus“, kuris žada supažindinti su animacinio kino industrija ir ryškiausiais paskutinių metų filmais. Tai padiktavo ir renginių struktūra – jie suskirstyti į dvi dalis: diskusijos ir animacinių trumpametražių peržiūros. Pirmasis ciklo renginys – apie animacijos gamybą!

Prie staliuko su raudona lempa ir kepure pastatytas fotelis diskusiją kuruojančiai Evai Rodz bei dvi sofos: viena animacijos režisierėms Eglei Davidavičei ir Vilmai Razmutei, kita – kino režisieriams, dramaturgams Marijai Kavtaradzei ir Titui Lauciui. Sofos beveik simboliškai suskirstė svečius į dvi stovyklas, animacinio ir vaidybinio kino, todėl visos diskusijos metu galėjome išgirsti skirtingas perspektyvas ir lyginti kino tipus tarpusavyje. Pokalbis prasidėjo klausimu apie idėjų paieškas. Eglė Davidavičė, filmo „Ta, kuri žino“ režisierė, pasakojo apie šio filmo atsiradimo istoriją: šmėstelėjęs merginos baseine vaizdinys natūraliai susisiejo su kūno tema, o vėliau ir su tuo, ką skaitė, apie ką kalbėjosi, kokios mentorystės būtų norėjusi pati (pavyzdžiui pavadinimui sėmėsi įkvėpimo iš Dr. Estes veikalo „Bėgančios su vilkais“). Šią nenuspėjamą dėlionę režisierė apibūdino kaip procesą, kuris „yra labai gyvas ir įvairus“. Vilmai Razmutei, filmo „Burbule“ režisierei, idėjos dažniausiai kyla iš jausmo, todėl kūryba – terapinis procesas. Įdomu, kad „Burbule“ animacijos stilistiką įkvėpė distopinis draugės sapnas, suteikęs filmui sci-fi elementų. Scenaristų patirtis animaciniame kine kiek kitokia: atėję dirbti prie animacinio serialo „BFF“, Titas Laucius ir Marija Kavtaradzė rado jau sukurtą konceptą, vaizdus ir veikėjus. Lygindami šią patirtį su savo vaidybiniais projektais, jie akcentavo malonumą kurti veikėjus per dialogus, jų kartojamas frazes bei laisvę rašant nemąstyti apie biudžetą ar praktiškumą, vienintelis jų kūrybą ribojantis elementas – iš anksto nupieštos veiksmo vietovės.

Kinas, vis dėlto, yra komandinis sportas, tad vargais, džiaugsmais ir atsakomybe dalinasi visi kartu.

Kiti klausimai atsigręžė į režisieriaus vaidmenį kine. Diskusijos dalyvių buvo klausiama, kiek techninių žinių jis pats turi turėti ir kur baigiasi jo atsakomybė, kontrolė. Svečių nuomonės sutapo – tiek animaciniame, tiek vaidybiniame kine režisierius turi turėti bendrą suvokimą apie techninę kūrybos dalį: kamerą, animavimą, garsą ir kitus elementus. Suvokimas režisieriui suteikia kantrybės ir supratingumo, kiek laiko, pastangų, rūpesčio reikalauja kiekvieno kūrėjo darbas. Kinas, vis dėlto, yra komandinis sportas, tad vargais, džiaugsmais ir atsakomybe dalinasi visi kartu. Viso proceso metu svarbus pasitikėjimas vienas kitu bei atvirumas kito patarimams, nuoširdiems pastebėjimams. Nors diskusijos dalyvių santykis su kontrole skirtingas, buvo bendrai nuspręsta, kad visada padeda pasitikėjimas ir kolegos potencialo įžvelgimas.

Diskusija stipriausiai įsielektrino svečių paklausus, ko animacija galėtų pasimokyti iš vaidybinio kino ir atvirkščiai. Marija Kavtaradzė pasidalino, kad vertina animatorių kantrybę, romantizuoja jų darbą, Titas Laucius šmaikščiai išreiškė pagarbą: „Man atrodo, kad animatoriai yra labiausiai išprotėję“. Abu scenaristai mano, kad animatoriams būtų prasminga pasimokyti dramaturgijos pagrindų, o animatorės pasiūlė vaidybinio kino režisieriams naudoti animatikus (tikslias, laiką ir ritmą atitinkančias kadruotes), taip pasitestuojant, ar scenos „veikia“. Dalinimasis patarimais greitai peraugo į intensyvią diskusiją, kurio tipo kiną paprasčiau kurti. Stebėjau pokalbį tarsi įtemptą teniso mačą: kamuoliukas skraidė iš vienos pusės į kitą, diskusijos dalyviai komentavo vieni kitų teiginius, draugiškai ginčijosi. Išryškėjo iš klaidingų įsitikinimų kilusios baimės, buvo vardinami nepažintų kūrybos metodų sunkumai. Susidariau įspūdį, kad diskusijos dalyviai jautėsi patogiai, saugiai, dalindamiesi savo nuomone, patirtimi ir įsivaizdavimais, spėju, kad jie patys daug sužinojo pokalbio metu. Galiausiai Titas Laucius prisižadėjo sukurti animacinį filmą ir taip užbaigė šią draugišką kovą. Pažadą užrašau – neleisime režisieriui jo pamiršti 🙂

Pokalbis baigėsi įžvalgomis apie šiandieninę animaciją Lietuvoje. Eglė Davidavičė pasidžiaugė aktyviais VDA animacijos studentais, kurie „su stuburu“ kuria įdomius ir skirtingus filmus. Vilma Razmutė pasakojo apie savo kelią į animaciją, kuris prasidėjo nuo grafinio dizaino studijų ir tęsėsi per mentorystę, kuri itin padėjo jaunai kūrėjai. Ji užsiminė, kad jaučia kino animacijos studijų trūkumą, jos galėtų aprėpti techninius animacijos ir kino režisūros pagrindus. Animatorės pradedantiems animacijos kūrėjams palinkėjo kantrybės bei susirasti prodiuserį (o animacijos prodiuserių Lietuvoje mažoka…).

Po diskusijos svečiai persėdo į auditoriją, įsimaišė tarp klausytojų ir ekrane pradėjo mirgėti animaciniai filmai. Šaknų dviprasmybė, raudona žuvis, baseino nerimas, ragai kriauklėj… Visi 8 filmai tikrai skirtingi: įvairių temų, technikų, žinučių… Būtent per peržiūras man kaip niekad ryškiai nušvito animacijos prasmė. Filmuose rodytų istorijų niekaip kitaip ir nebūtų įmanoma papasakoti – įvairios metamorfozės, koliažai, skraidančios raidės yra gyvybiškai svarbios filmo tėkmei, tačiau niekaip nereplikuojamos vaidybiniame ar dokumentiniame kine. Kiekvienas animacinis filmas tarsi įveda naują kalbą savo pasauliui: įvairius simbolius, motyvus, virsmus, kurių mūsų pasaulyje, mūsų realybėje nesurastum. Todėl suprantu, kodėl kūrėjai renkasi animacijos formą savo istorijoms ir kodėl taip skaudu, kai auditorija jų neišgirsta arba nurašo kaip skirtas tik vaikams. Bet „tik vaikams“ nubraukta. „Lithuanian Animation Focus“ renginių ciklas tęsiasi, kviečia iš naujo susipažinti su animacija. Spalio 14 d. bus galima pasiklausyti diskusijos apie animacijos prodiusavimą, jauki raudona prieblanda laukia svečių.

„Lithuanian Animation Focus“ renginių datos:

• Spalio 14 d. „Animacijos prodiusavimas“;
• Spalio 28 d. „Jaunųjų kūrėjų karta“;
• Lapkričio 11 d. „Animacijos perspektyvos ir ateitis“.

Daugiau informacijos galite rasti čia.

Šis tekstas parengtas bendradarbiaujant su „Animatest“.