Jau visai netrukus, rugsėjo 30-ąją dieną, ant senojo Kauno miesto muziejaus pastato bus atidengta Europos kino kultūros lobio emblema. Garbę rastis šiais metais papildytame 70-ies Europos kino kultūros lobių sąraše Lietuva pelnė jau antrąjį kartą – prieš metus į Europos kino kultūrai reikšmingų lokacijų sąrašą įtraukta Kuršių nerija. Šiais metais šį statusą muziejui, o kartu ir Kauno miestui pelnė čia prieš daugiau nei amžių gyvenęs ir kūręs pasaulinio garso kino režisierius, sustabdyto kadro tūrinės animacijos pradininkas Vladislovas Starevičius.

V. Starevičius gimė Maskvoje (1882 m.), tačiau vos po kelerių metų, mirus motinai, berniuko globą perėmė giminės Kaune. Ten jis įgijo pradinį išsilavinimą, o vėliau šeimos sprendimu buvo išsiųstas mokytis į Dorpato (dab. Tartu) gimnaziją Estijoje, tuometinėje Rusijos imperijoje. XIX a. pabaigoje šis miestas buvo svarbus švietimo bei kultūros centras. Visgi gimnazistą labiau žavėjo fotografija ir entomologija nei privalomieji mokykliniai dalykai – tuo metu jis jau buvo sukaupęs nemažą vabzdžių kolekciją.

Vladislovas Starevičius, kaip manoma, dėl finansų trūkumo meno studijų nepabaigė, tačiau tai jam nesutrukdė uždarbiauti piešiant, o vėliau tęsiant meninę veiklą Kauno miesto muziejuje. Tuo pat metu jis domėjosi fotografija ir užsiėmė menine saviveikla. Pasakojama, kad būtent dėl jo puikių Kauno nuotraukų muziejus patikėjo V. Starevičiui kino kamerą ir pasiūlė sukurti kelis filmus. Pirmasis trumpametražis dokumentinis filmas „Virš Nemuno“, nufilmuotas ir išleistas 1909 m., sulaukė pasisekimo, todėl entomologas mėgėjas ėmė kurti įsivaizduojamas apybraižas iš vabzdžių gyvenimo. Pirmieji bandymai filmuoti gyvus vabzdžius, deja, nebuvo sėkmingi – šie nepakentė filmavimo metu naudojamų kaitrinių lempų. Ilgainiui V. Starevičius rado išeitį – filmavimams pradėjo konstruoti negyvas personažų „lėlytes“, taip žengdamas pirmuosius žingsnius į lėlinės animacijos pasaulį.

Menininkas naudojo savitą, ypatingą vabzdžių „muliažų“ gamybos būdą, kurį kruopščiai slėpė nuo smalsuolių ar potencialių konkurentų – „slaptojo recepto“ negalėjo sužinoti net režisieriaus šeimos nariai. Tokiu būdu V. Starevičius tikėjosi likti originalus ir nepralenkiamas savo srities specialistas.

Pamėgęs šią savotišką savo išradimų bei kūrybos mistifikaciją, jis neretai sąmoningai iškreipdavo ir savosios kasdienybės detales, tad netgi jo biografijos tyrėjams sunku apibūdinti tikslų V. Starevičiaus asmenybės paveikslą.

Jo kūryba, peržengusi geografines bei kultūrines ribas, šiandien priklauso viso pasaulio kino istorijai.

Tais pačiais 1909 metais V. Starevičius sukūrė ir pirmuosius animacinius filmus: „Laumžirgių gyvenimas“ ir „Vabalai – skarabėjai“. Kiek vėliau, 1910 m. buvo sukurtas filmas „Lucanus Cervus“, apie elniaragių (elniavabalių) kovą dėl patelės. Manoma, jog tai buvo vienas pirmųjų ar net pirmasis animacinis lėlinis filmas pasaulyje.

Įkvėptas „Lucanus Cervus“ sėkmės, V. Starevičius, vedamas noro išplėsti savo kūrybines galimybes, išvyko į Maskvą, kur atsidūrė verslininko A. Chanžankovo globoje. Šis jam dovanojo kamerą, juostas, išnuomojo butą bei studiją, tačiau mainais reikalavo teisių į jo kuriamus filmus. 1919 m., Rusijos pilietinio karo ir politinių permainų aplinkybėmis, V. Starevičius su šeima išvyko į Italiją. Milane jis kurį laiką tikėjosi prisidėti prie planuojamos kino studijos, tačiau, šiai nepradėjus veiklos, Starevičius netrukus persikėlė į Prancūziją. Čia jo kūrybinė veikla įgavo naują pagreitį – jau po poros metų jo filmas „Lakštingalos balsas“ buvo apdovanotas Riesenfeldo aukso medaliu kaip vienas novatoriškiausių metų trumpametražių filmų. Kitą aukso medalį jis gavo už reikšmingiausią savo darbą – pirmąjį pasaulyje lėlinį ilgametražį filmą „Lapinas Raneikis“.

„Lapinas Raneikis“ – tai V. Starevičiaus kūrybinė kulminacija. Pasaka apie lapiną Raneikį keliauja per kartas jau šimtmečius, tad natūralu, kad egzistuoja ne viena jos versija. Viena žinomiausių pasakojimo versijų priklauso dar Šviečiamojo amžiaus vokiečių literatūros klasikui J. V. fon Gėtei. Būtent šią versiją inscenizavo ir V. Starevičius. Filmo scenarijus kurtas su didžiule pagarba teksto originalui, pakeičiant vos kelias detales – tiksliai atkartojama kiekviena lapino išdaiga, kruopščiai kuriama įtampa tarp lapino ir visų kitų, jo skriaudas patiriančių gyvūnėlių. Visgi, sulaukus filmo kulminacijos, išryškėja režisieriaus profesionalumas – V. Starevičius puikiai numano, kaip išlaikyti žiūrovo dėmesį iki paskutinių minučių, tad pasirenka koreguoti originalaus teksto pabaigą. Įprastai pasaka baigiasi lapino ir vilko kova, tačiau režisierius vilkui į pagalbą pasiunčia ištisą apylinkių karaliaus liūto kariauną. Tokiu būdu paskutinė filmo scena pasiekia aukščiausią įtampos tašką ir įtraukia net šių dienų žiūrovą, o pasakos moralas išlieka nepakitęs.

V. Starevičius išlieka didis įkvėpėjas. Kiekvieną filmą jis kūrė kantriai, daug dėmesio skirdamas detalėms, scenarijui, lėlėms, scenografijai bei kostiumams. Režisieriaus gebėjimas personažams suteikti realų gyvybės įspūdį išlieka išskirtinis. Kiekviena mimika, žvilgsnis, gestas turėjo būti pateisintas ir tikslingas. Stebint veikėjus tampa nesunku susitapatinti su jų emocijomis, suprasti jų motyvus.

Dėl gana painios šio menininko biografijos Starevičiaus nuopelnus priskirti kuriai nors konkrečiai valstybei išties nelengva – skirtingų šalių siekį „nusisavinti“ autorių kaip savo nacionalinę vertybę pagrindžia tai, kad Rusijoje kūrėjas vadinamas Rusijos animacinio kino pradininku, Lenkijoje – lenkų kinematografininku, pirmojo pasaulyje lėlinio filmo autoriumi, o prancūzai nemažą Starevičiaus meninio paveldo dalį įvardija kaip prancūzų animacinio kino klasiką. Visgi V. Starevičiaus įtaka kino pasauliui jaučiama ir iškiliausių režisierių darbuose – tarp jų verta paminėti amerikiečių kino režisierių Wesą Andersoną ir jo filmą „Šaunusis ponas lapinas“. Taigi V. Starevičiaus indėlis į skirtingų šalių kultūrą neabejotinai vertas dėmesio, tačiau jo kūrybinis palikimas yra kur kas platesnis už bet kurios vienos valstybės ribas.

Galime manyti, kad V. Starevičius nepriklauso jokiai valstybei – jo kūryba, peržengusi geografines bei kultūrines ribas, šiandien priklauso viso pasaulio kino istorijai.