Kartais žiūrint filmą atrodo, kad skaitai ne scenarijų ar istoriją, bet kažkieno prisiminimus laiškuose ar dienoraštyje. Puslapiai verčiasi lėtai, kai kurie jų beveik tušti, kai kuriuose užrašyta vos viena kita detalė: vaikas bėga per kiemą, šeima sėdi prie stalo, kažkas laukia traukinio, saulė trumpam apšviečia kambarį. Nieko ypatingo į tai pažiūrėjus kaip į siužetą. Tačiau būtent iš tokių akimirkų ir susideda gyvenimas.

Tokį jausmą man paliko Hou Hsiao-hsieno filmai. Rugsėjo mėnesį Skalvijos kino teatre vykusioje retrospektyvoje buvo parodyta dešimt Taivano naujosios kino bangos režisieriaus darbų. Iš jų pamačiau keturis – „Žalia, žalia namų žolė“ (1982), „Vasara pas senelį“ (1984), „Laikas gyventi ir laikas mirti“ (1985) ir „Nilo dukra“ (1987). Keturi filmai nėra visa režisieriaus kūryba, todėl šis tekstas tikrai neapibendrina visko. Dalinuosi mintimis, kilusiomis po 4 seansus trukusios pažinties su Hou Hsiao-hsienu.

Pirmasis matytas filmas buvo „Laikas gyventi ir laikas mirti“, kuriame iš karto galėjau susipažinti su Hou ilgais statiškais kadrais: kamera gali stovėti vienoje vietoje, kol veikėjai juda po erdvę, išeina iš kadro ar į jį sugrįžta. Ji neskuba priartėti prie žmogaus veido tada, kai nutinka kažkas emociškai svarbaus, ir neperjungia plano tam, kad žiūrovas nepraleistų pagrindinės reakcijos. Pirmojo seanso metu susipažinau ir su Hou Hsiao-Hsieno biografija, kadangi filmas yra autobiografinis. Jame pasakojama apie šeimą skirtingais gyvenimo etapais – nuo vaikystės iki suaugystės. Žmonės užauga, išvažiuoja, grįžta, miršta. Hou nesistengia iš kiekvienos netekties padaryti didelės dramatiškos scenos. Skaudūs dalykai tiesiog įvyksta ir tampa gyvenimo dalimi. Todėl filmas man pasirodė labai tikras – gyvenime taip pat nėra aiškios ribos tarp „prieš“ ir „po“.

Šio filmo fone ne vieną kartą rodoma gatvelė prie šeimos namų, pro kurią vis prašmėžuoja veiksmas. Stebint šias papildančias scenas įstrigo ir toje gatvėje augantis didelis, iš kamieno matyti brandus medis. Jis viena iš bendrą vaizdą jungiančių dalių, tačiau po vieno iš šeimos narių mirties tas pats vaizdas man staiga pasirodė visai kitoks. Hou to nepaaiškina ir nepaverčia medžio kokiu nors aiškiu simboliu. Jis tiesiog palieka jį kadre tiek ilgai, lietingoje atmosferoje, kad žiūrėdamas pradedi pastebėti, kiek daug laiko telpa viename paprastame gatvės vaizde.

„Mama, laikas skrieja kaip strėlė“, – vaikas užrašo laiške.

Hou personažai kalba paprastai, kasdieniškai, dažnai labai trumpai. Jie neaiškina savo jausmų ir nepasakoja žiūrovui to, ką galima suprasti iš situacijos. Dėl to dialogas neužpildo viso kadro. Kol žmonės kalbasi, galima stebėti jų judėjimą, erdvę, kitus žmones, pauzes. Tokiu būdu Hou filmai iš tikrųjų reikalauja žiūrėti ir stebėti, kas vyksta.

Iš keturių mano matytų filmų trijuose didelę vietą užima kaimas arba žmonės, atvykę iš miesto į kaimą. „Žalia, žalia namų žolė“, „Vasara pas senelį“ ir „Laikas gyventi ir laikas mirti“ daug savo istorijos palieka būtent šioje aplinkoje. Žmonės čia gyvena arčiau vieni kitų, jų kasdienybės nuolat susikerta, o aplinka išlieka net keičiantis veikėjams. Per šią erdvę labai stipriai atsiskleidžia ir empatija. Hou filmuose žmonės rūpinasi vieni kitais ne didelėmis kalbomis, o paprastais veiksmais – pamaitina, palaukia, padeda, prižiūri sergant. Šis rūpestis nesibaigia šeima. Kaimynai pažįsta vieni kitus, pastebi, kas vyksta aplinkui, o vieno žmogaus problema greitai tampa žinoma ir kitiems.

Tai gerai matyti filme „Žalia, žalia namų žolė“. Šis iš mano matytų keturių yra lengviausias ir komiškiausias. Žiūrint jį „Skalvijoje“ buvo galima pajusti, kaip salė reaguoja į labai mažus įvykius. Juoką sukelia vaikų elgesys, suaugusiųjų reakcijos ir kasdieniai nesusipratimai. Šiame filme svarbus ir vaikų žvilgsnis į ateitį. Mokykloje jų klausiama, kuo jie norėtų būti užaugę. Tai labai paprasta scena, tačiau ji veda į vieną iš pasikartojančių Hou temų apie laiką. „Mama, laikas skrieja kaip strėlė“, – vaikas užrašo laiške. Ši frazė labai tiksliai susišaukia su tuo, ką matau kituose jo filmuose: vaikystė ir jaunystė nėra sustojęs laikas. Ji nuolat juda į priekį.

„Vasara pas senelį“ šį vaikystės žvilgsnį išplečia dar labiau. Čia beveik visas pasaulis matomas per vaiko patirtį. Kaimas, vasara, senelių namai, aplinkiniai žmonės ir net maži įvykiai vaikui tampa dideli. Kamera leidžia vaikui klaidžioti po šį pasaulį, o kartu ir mums tyrinėti jį. Šis filmas man priminė Hayao Miyazaki animacinį filmą „Mano kaimynas Totoro“ (1988). Ne dėl istorijos panašumo, o dėl to, kaip vaiko žvilgsnis pakeičia aplinką. Paprastas kiemas, gamta ar kelias tampa vietomis, kuriose visada galima kažką atrasti. Vaikas veikia iš smalsumo, dažnai negalvodamas apie pasekmes, todėl pats jo judėjimas po erdvę tampa filmo pasakojimo dalimi. Tačiau „Vasara pas senelį“ vaikystės nesentimentalizuoja. Šalia žaidimų egzistuoja suaugusiųjų problemos. Vaikas visa tai mato, tik dar nesupranta to, kaip suaugusieji. Dėl to filmas vienu metu gali būti labai šviesus ir labai liūdnas – nekeisdamas savo ramaus tono.

„Nilo dukra“ jau kalba apie kitą etapą – jaunystę, kai vaikystė baigiasi ir reikia rinktis, kas bus toliau. Tačiau filmas dar ryškiau išsiskiria ir savo erdve. Vietoj kaimo čia atsiranda miestas, muzika, naktinis gyvenimas, jaunų žmonių tarpusavio santykiai. Keičiasi ir filmo ritmas. Jei ankstesniuose filmuose daug vietos skiriama gamtai, namams ir kaimo bendruomenei, „Nilo dukroje“ daugiau fragmentiškumo, judėjimo ir miesto triukšmo. Tačiau net ir čia Hou išlaiko savo pagrindinį principą – stebėti žmogų jo aplinkoje. Miestas nėra tik fonas jaunystės istorijai. Jis veikia veikėjus, jų santykius ir gyvenimo tempą. Dėl to „Nilo dukra“ tampa įdomiu kontrastu ankstesniems filmams: pasikeičia erdvė ir gyvenimo etapas, tačiau išlieka tas pats dėmesys kasdienybei.

Kita vertus, man įdomu, kaip šie filmai gali būti matomi šiandien. Režisieriaus filmuose matyti gyvenimo kaita – iš kaimo į miestą, iš vienos kartos į kitą. Tai filmai apie laiką, kuriame pats režisierius gyveno ir kurį stebėjo besikeičiantį. Tačiau žiūrint juos dabar, ši patirtis įgauna dar vieną sluoksnį. Šiandien tuose pačiuose lėtuose kadruose, kuriuose fiksuojamas Taivano gyvenimas ir jo pokyčiai, galima pamatyti ir visai kitą dalyką – paprastumą, kurio mūsų kasdienybėje vis mažiau. Ilgas kadras, kuriame žmogus tiesiog eina gatve, pokalbis prie stalo ar kelias minutes trunkantis kasdienis veiksmas šiandien gali veikti beveik kaip meditacija. Ne todėl, kad Hou filmai buvo sukurti tam, kad mus mokytų gyventi paprasčiau. Tiesiog pasikeitė žiūrėjimo aplinka, todėl pasikeitė ir tai, ką juose galime pastebėti.

Filmuose vis atkreipdavau dėmesį į rašomus laiškus. Juose galima išsaugoti tai, ką lengva pamiršti, ir tai, ką verta prisiminti, o tai atvedė prie minties, jog Hou filmai tampa dedikacija paprastumui. Ne todėl, kad Hou filmai būtų paprasti, o todėl, kad jų kino forma leidžia pamatyti tai, ką dažnai praleidžiame. Lėtą vaizdą, kuris iš pradžių atrodo tuščias. Pokalbį, kuriame pasakoma labai mažai. Gatvę, kuri filme pasirodo dar kartą. Vaiką, kuris tiesiog žaidžia. Žmogų, kuris nieko nepasako. Ir galų gale – laiką.