Prijaukintas „Švelnus monstras“: apie žmogaus nepažinumą

„Tai filmas, kuris kelia klausimus, ir nieko daugiau“, – viename interviu apie savo naują juostą „Švelnus monstras“ (angl. „Gentle Monster“) pasakoja austrų režisierė Marie Kreutzer. Panašu, kad šis kūrėjos apibūdinimas pasitvirtino: po filmo peržiūros iš tiesų išsinešiau nemažai nepatogių klausimų ir pasvarstymų.

Filmo „Švelnus monstras“ stop kadras

Nejučiomis atmintyje iškilo tamsiosios komedijos „The Drama“ epizodas, kuriame draugų sugalvoto žaidimo sąlyga priverčia sužadėtinius, likus savaitei iki vestuvių, atskleisti vienas kitam tamsiausias savo paslaptis. Tik filme „Švelnus monstras“ ta paslaptis iškyla į paviršių visiškai netikėtai, o žmogus, su kuriuo sukūrei šeimą ir praleidai daug metų drauge, akimirksniu tampa svetimas.

Filmas prasideda simboliška scena: pagrindinė veikėja, muzikantė Liusi (akt. Léa Seydoux), sėdi prie fortepijono savo bute Miunchene ir atlieka dainą, kurios pranašiški žodžiai skamba taip: „Ar aš tau meluočiau, mieloji, ar aš tau meluočiau?“ (Charles & Eddie kūrinys „Would I Lie To You?“). Šią kūrybinę akimirką staiga pertraukia į namus įsiveržęs jos vyras Filipas (akt. Laurence Rupp) – nesėkmingas kino kūrėjas, pragyvenimui dirbantis televizijoje – apimtas panikos atakos.

Ieškodami ramybės, sutuoktiniai su mažuoju sūneliu Džoniu išsikelia į renovuojamą, erdvų namą idiliškame Vokietijos užmiestyje. Nuo perdegimo besigydantis Filipas čia vaizduojamas kaip atsidavęs tėvas bei vyras: jis leidžia laiką su šeima, žaismingai fiksuoja juos vaizdo kamera, sode sumontuoja sūnui batutą. Tačiau tobula šeimos buitis sugriūva, kai vieną rytą prie namų durų slenksčio pasirodo uniformuotų pareigūnų būrys su kratos orderiu. Laužyta vokiečių kalba Liusi mėgina suprasti, kas vyksta, kai pareigūnai konfiskuoja Filipo kompiuterį, ketina patikrinti visus jo kietuosius diskus ir USB atmintukus. Stebėdami vyro nerimastingą reakciją, žiūrovai gali beveik neabejoti Filipo kaltumu, tačiau Liusei prireikia laiko išsiaiškinti, kuo iš tiesų kaltinamas Filipas, ir pačiai tuo įsitikinti.

Filmo „Švelnus monstras“ stop kadras

Filme taikliai suardomas tradicinis antagonisto įvaizdis. Tariamas monstras gyvena kur kas arčiau, nei drįstume įsivaizduoti. Pradžioje Liusi ir Filipo santykiai atrodo paremti kasdieniais rūpestingų sutuoktinių prototipais, tačiau pamažu ima aiškėti, jog žmogus, kuriuo pasitikėjai, nėra tas, kuo jį laikei. Šioje vietoje Liusi atliktoje dainoje nuskambantis klausimas „Ar aš tau meluočiau?“ tampa viso filmo ašimi. Jis priverčia susimąstyti, kaip staiga dekonstruojame mylimo žmogaus portretą, kai sužinome kraupią tiesą apie jį.

Liusi motina (akt. Catherine Deneuve) reikalauja tuoj pat nutraukti bet kokius ryšius su Filipu ir netgi pataria dukrai išsivemti – tai lyg metaforinis būdas apvalyti savo sielą nuo meilės, kurią ji jautė blogam vyrui. Pati Liusi bejėgiškai aiškina, kad nėra tokio išjungimo mygtuko, kuris vienu paspaudimu leistų jai nustoti mylėti Filipą.

Vis dėlto, jeigu iki galo pažinti ir perprasti kitą žmogų yra neįmanoma, kada mes renkamės juo tikėti? Įtampa filme kuriama tapatinantis su pagrindinės veikėjos išgyvenimais. Liusi blaškosi tarp to, kuo nori tikėti, ir to, ką atskleidžia akivaizdūs faktai. Ji net mėgina pateisinti vyro elgesį, patikėjusi jo vis besikeičiančiais pasiteisinimais.

Filmo centre svarbiausias yra ne pats tyrimas, o bandymas susitaikyti su mintimi, kad artimas žmogus iš tiesų gali būti monstras. Gausi vaizdo įrašų medžiaga, liudijanti ilgalaikę Filipo vykdytą nusikalstamą veiklą, tiesiogiai niekada nėra parodoma. Vaizduotei paliekama erdvė baugina dar labiau, todėl Liusi jaučia poreikį sužinoti, kokio masto yra nusikaltimas, kad galėtų įvertinti ir suvokti jo žiaurumą. Filme Filipas sako, kad veidai daug pasako tik tada, kai pakankamai ilgai į juos žiūri. Režisierė sąmoningai nepaverčia vyro iš tolo atpažįstamu nusikaltėliu, o tai šiurpiausia blogio forma, sugebanti pasislėpti po kasdienybės šydu.

Filmo „Švelnus monstras“ stop kadras

Aktorė Léa Seydoux vaidmenį atlieka nepriekaištingai: nuo pirminio susirūpinimo vyro būkle iki stingdančio suvokimo apie galimą grėsmę sūnui. Jos tyli kančia ir vidinis pyktis kuria įtikinamą portretą moters, kuri išgyvena prieštaringus jausmus dėl artimojo įvykdytų nusikaltimų.

Filmo istorija vystoma lėtai, nepakeliamam Liusi nerimui ir nevilčiai lašant iš lėto. Kiek siaubingų tiesų turi išgirsti, kad pagaliau pamatytum žmogų tokį, koks jis yra iš tikrųjų?

Ypatingą reikšmę filme kuria muzikinis fonas. Liusi savaip interpretuoja gerai žinomus vyrų parašytus popmuzikos kūrinius, eksperimentuodama jų forma ir prasme. Po policijos kratos vykstančiame koncerte ji atlieka grupės „The Cure“ dainą „Boys Don’t Cry“. Liusi lyg mitologinė sirena panaudoja vyrų dainas prieš juos pačius: išardydama dainų tekstus, ji atskleidžia vyrų jausmus, kurie realiame gyvenime jų pačių neretai yra slopinami ir nutylimi.

Į filmo pasakojimą įvedama policijos tyrėjos Elsos (akt. Jella Haase) šalutinė linija, kuri veikia kaip Liusi priešingybė. Elsa – griežta, dalykiška profesionalė, automobilyje klausanti pulsuojančio hiphopo ir rūkanti elektronines cigaretes. Policijos tyrėja aiškina, kad tai ne jos darbas emociškai palaikyti ir padėti Liusi, kai ši jaučiasi izoliuota, tačiau taip yra tikriausiai todėl, kad asmeniniame gyvenime Elsa sprendžia savo bejėgystės problemas: demencija sergantis Elsos tėvas seksualiai priekabiauja prie savo slaugytojos Natalijos. Elsa, bandydama įtikinti slaugytoją pasilikti smurtinėje aplinkoje, siūlo didesnę pinigų sumą ir taip išduoda ne tik savo lyties solidarumą, bet ir profesinius principus. Vietomis kyla klausimas, ar Elsos linija išties organiškai papildo, ar labiau pertraukia pagrindinį pasakojimą, turint omenyje ir tai, jog moterų gyvenimuose vyrų situacijos iš esmės skiriasi – vienas priima sprendimus sąmoningai, o kitas negali kontroliuoti savo veiksmų dėl ligos.

Filmo „Švelnus monstras“ stop kadras

Įdomu, kaip filmas žaidžia su laiku. Šviesos nuotėkiai (angl. light leaks) nukelia mus į prisiminimus, tačiau emociškai mes visada liekame šalia Liusi dabartyje, kartu su ja narpliodami naują realybę. Ankstyvieji prisiminimai retrospektyviai tampa klastingi – tai, kas iš pradžių atrodė kaip nekalti buities epizodai, vėliau, pasikeitus kontekstui, įgauna visai kitokią prasmę. Galiausiai filmas priverčia susimąstyti apie visus tuos kartus, kai gyvenime esame užtikrintai pasakę: „Jis niekada taip nepasielgtų.“

Filmo idėja režisierei gimė neatsitiktinai – dar 2020 m., laikraštyje perskaičius straipsnį apie policijos atliekamą tyrimą dėl seksualinės prievartos prieš vaikus, o vėliau šiai temai įgavus skaudaus asmeniškumo: aktoriui, su kuriuo ji anksčiau dirbo filme „Korsažas“, buvo pareikšti kaltinimai dėl vaikų pornografijos laikymo. Ši asmeninė patirtis suteikė kūrėjai unikalų jautrumą kuriant pagrindinės veikėjos paveikslą. Marie Kreutzer grįžta prie kino meno lygiai taip pat, kaip Liusi grįžta prie fortepijono – išgyvenant nerimą per kūrybą.

Dalintis