Yra filmų, kurie atgyja tik rudenį. Atrodo, pats ruduo juos kviečia žiūrėti kitaip –  atidžiau ir jautriau. Kai kuriuos iš jų jau žinau atmintinai, prisimenu dialogus, mylimiausias scenas turbūt galėčiau atpasakoti užsimerkusi. Ir vis dėlto, kai medžių lapai pamažu nusidažo rudens spalvomis, rytai tampa žvarbesni, o vakarai vis anksčiau panyra į tamsą, beveik visada norisi įsijungti tuos pačius filmus. Gali kilti klausimas – kodėl norisi sugrįžti prie to, kas matyta? Man, pavyzdžiui, kai kurie jų yra susiję su konkrečiais gyvenimo laikotarpiais, todėl žiūrėdama iš naujo tarsi trumpam grįžtu į ankstesnę save. Dar patinka pokyčio jausmas: juk istorijos nesikeičia, bet pasikeičiu aš – ir jas žiūrėdama iš naujo atrandu naujų minčių, pastebiu daugiau detalių, kurių anksčiau dar nebuvau pajėgi suprasti. O kai kurios kino juostos tiesiog priklauso tam tikram metų laikui. Pavyzdžiui, rudeninis kinas neabejotinai turi savo nuotaiką – tą šiltą rudeninę šviesą, jaukumą ir nostalgiją, nuojautą, kad kažkas keičiasi, grįžimo namo pojūtį. Tokie kūriniai žiūrovus veikia ne tik kaip pramoga, bet ir kaip saugus prieglobstis: trumpam nutyla šiuolaikinio pasaulio triukšmas ir sugrįžtama į pažįstamą, ramią erdvę, kurioje galima pasijusti suprastiems ir laukiamiems.

Ruduo kine atpažįstamas iš karto – jis kuriamas pasitelkiant tam tikrus kadrų komponavimo, spalvų ir stilizavimo sprendimus. Ekrane dominuoja šilti, žemiški tonai – gintarinė, tamsiai raudona, oranžinė, ruda. Ypač svarbi tampa šviesa: minkšta, prislopinta, auksinė. Kiekvienas galime savaip įvardyti, kokį jausmą ji sukelia: jaukumą, ramybę, švelnią melancholiją ar ilgesį. Man ji primena vėlyvą popietę, kai žinai, kad vakaras jau arti, ir dėl to norisi dar labiau branginti kiekvieną akimirką.

Tačiau kinematografijoje ruduo retai kada būna tiesiog gražus fonas. Jis gali būti suvokiamas kaip pasakojimo emocinė būsena, pereinamasis laikotarpis, kai veikėjai sustoja, apmąsto savo gyvenimą, paleidžia praeitį ar priima sunkius sprendimus. Ruduo kine prasideda tada, kai istorija sulėtėja tiek, kad išgirstame tai, kas paprastai paskęsta triukšme – ilgesį, abejones, neišsipildžiusius troškimus. Veiksmas dažnai persikelia į uždaresnes erdves – namus, mokyklas, kavines, bibliotekas. Neatsitiktinai rudens kino juostose dažnai pastebiu langus: jie tampa riba tarp jaukaus vidaus ir vėstančio pasaulio už jo, simbolizuoja vidinę izoliaciją, laukimą. Vaizdas ekrane išbūna ilgiau: daugiau statiškų kadrų, lėtesnių panoramų, ilgesnių scenų. Dažniau stebima, nei skubama pasakoti. Režisierius ima dominti ne tik tai, kas vyksta, bet ir tai, kaip žmogus jaučiasi. Tokie filmai leidžia ir pačiam žiūrovui sulėtėti, pabūti su savo mintimis.

Norėčiau pasidalinti septynių filmų rekomendacijomis, kurios atveria skirtingas rudens būsenas ir leidžia pažvelgti į šiek tiek gilesnius dalykus. Kiekvienas jų rudens nuotaiką išgyvena savaip – vieni per nostalgiją ir jaukumą, kiti per skaudų atsisveikinimą, augimą ar maištą prieš tai, kas atrodo iš anksto nulemta.

„The Cider House Rules“ (vert. „Sidro namų taisyklės“), rež. Lasse Hallström

Meino šiltas rudenėjantis kraštovaizdis ir obuolių rinkimo sezonas nėra tik gražus fonas – tai tampa savotiška gyvenimo derliaus metafora, kai ateina laikas surinkti tai, kas užaugo, ir nuspręsti, ką su tuo daryti toliau. Lasse Hallströmas daug dėmesio skiria gamtos vaizdams – obuolių sodai, atviri laukai, mediniai pastatai ir šiltos spalvos sukuria pasaulį, kuris atrodo ramus ir saugus. Tačiau po šia ramybe juntamas pokytis. Homeras užaugo gydytojo Larčo vadovaujamuose našlaičių namuose, kur išmoko padėti gimdyvėms ir rūpintis kitais vaikais. Tačiau jo gyvenimas pasikeičia, kai jis išvyksta iš našlaičių namų ir pradeda dirbti obuolių ūkyje. Pirmą kartą atsidūręs pasaulyje, kuris gerokai skiriasi nuo jam įprasto, Homeras susiduria su meile, atsakomybe ir pasirinkimais, kurie verčia jį suabejoti pažįstamo pasaulio tvarka. Neišvengiamai ateina akimirka, kai tenka paklausti savęs, ko iš tikrųjų nori. Tai turbūt pažįstama daugeliui iš mūsų.

„Dead Poets Society“ (vert. „Mirusių poetų draugija“), rež. Peter Weir

Šitą filmą norisi žiūrėti rudenį turbūt ir dėl konkrečios mokyklos pradžios nuotaikos. Rugsėjis visada turi kažką panašaus į naują pradžią, net jeigu mokyklą baigei prieš daugybę metų. Tamsūs mokyklos koridoriai, uniformos, rudens spalvos ir poezija čia tampa fonu jauniems žmonėms, kurie dar tik pradeda suprasti, kad jų gyvenimo kelias ne visada bus toks, kokį už juos numatė kiti. Viskas ima keistis, kai mokykloje pasirodo naujas literatūros mokytojas, skatinantis juos mąstyti savarankiškai, ieškoti savo balso ir nebijoti pažvelgti už mokyklos nustatytų ribų. Peteris Weiras čia kuria gana uždarą, taisyklių ir tradicijų valdomą pasaulį, o rudeniškas peizažas tampa jo fonu. Tačiau po šia jaukia rudens atmosfera slypi ir visai kitas jausmas – suvokimas, kad jaunystė nėra amžina. „Carpe diem“ čia tampa ne tik raginimu gyventi dabar, bet ir priminimu, kad šis gyvenimo etapas greitai praeis. Tai šiek tiek liūdna, bet kartu ir gražu – žinojimas, kad niekas nesitęsia amžinai, leidžia labiau įvertinti tai, ką turime dabar.

„Little Women“ (vert. „Mažosios moterys“), rež. Gillian Armstrong

Tiek 1994-ųjų, tiek 2019-ųjų „Mažosios moterys“ yra labai šilti filmai, bet man mielesnė senoji versija. Filmo centre – keturios seserys, kurios pamažu iš mergaičių tampa suaugusiomis moterimis. Jos keičiasi, renkasi skirtingus kelius, įsimyli, išsiskiria, kuria savo gyvenimus. Gillian Armstrong filme labai svarbi pati namų erdvė. Kamera dažnai sugrąžina mus į namus, kuriuose nuolat kažkas vyksta – kalbamasi, skaitoma, siuvama, ginčijamasi, juokiamasi. Sekdami seserų gyvenimus matome, kaip kiekviena iš jų vis kitaip bando suprasti, ko nori iš gyvenimo ir kiek gali nutolti nuo šeimos bei visuomenės primetamų lūkesčių. Ir nors išorinis pasaulis keičiasi, seserys auga, tačiau namai išlieka jų pastovumo vieta. „Little Women“ ruduo – tai augimo ir atsisveikinimo laikas: kai vaikystė pamažu lieka už nugaros, o namai tampa nebe vieta, kurioje privalai likti, bet vieta, į kurią visada gali sugrįžti. Man patinka filmai apie namus, iš kurių išeiname vienokie, o sugrįžtame jau kitokie.

„Paterson“ (vert. „Patersonas“), rež. Jim Jarmusch

Patersono gyvenime nieko ypatingo nevyksta. Laikydamasis savo įprastos rutinos, dirba autobuso vairuotoju, laisvu metu rašo eilėraščius. Jo gyvenimas tylus, neskubus, tačiau būtent tokios paprastos kasdienybės smulkmenose Jimas Jarmuschas ieško grožio. Ruduo šiame filme slypi ne tik prislopintose miesto spalvose ar rudens atspalviais nusidažiusių medžių fone. Ruduo čia jaučiamas kaip būsena – sulėtėjęs laikas, pasikartojantys kasdienos ritualai ir gebėjimas įsižiūrėti į tai, kas paprastai lieka nepastebėta. Pokalbis, puodelis kavos, kelionė autobusu, mylimo žmogaus balsas ar eilėraščio skambesys. Tai vienintelis filmas iš šio sąrašo, kuris skatina priimti tai, koks esi ir kur esi. Kartais gyvenimas vyksta tyliai ir gal nebūtina kažko keisti. Ne kiekvienas gyvenimo etapas turi baigtis dideliu pokyčiu. Kartais užtenka tiesiog būti tame gyvenime, kurį jau turi, ir pastebėti, kad jame taip pat yra dalykų, kuriuos verta išsaugoti. Galbūt ne visada turime kažkur eiti – svarbu suprasti, kad kartais esame būtent ten, kur turime būti.

„Straight story“ (vert. „Tikra istorija“), rež. David Lynch

Išskirtinis, nuoširdus ir kitoks Davido Lyncho filmas, paremtas tikra istorija. Jame pasakojama apie Alviną Straightą – žmogų, jau nugyvenusį didžiąją gyvenimo dalį ir dabar besileidžiantį į kelionę pas susirgusį brolį tik su… vejos traktoriuku. Kelionėje Alvinas sutinka įvairių žmonių, išgirsta jų istorijas ir patiria netikėtų, kartais visai paprastų nuotykių, kurie jo kelionę paverčia ne tik bandymu pasiekti brolį, bet ir susitikimu su pasauliu. Platūs laukai, pievos, medžiai ir prislopintos rudens spalvos sukuria šiltą, ramų filmo pasaulį. Ruduo čia turi gyvenimo saulėlydžio atspalvį. Alvino kelionė neišvengiamai tampa susitaikymu su praeitimi. Kartu ir apmąstymu apie laiką, senėjimą, gyvenimo etapų kaitą ir tai, ką dar galima suspėti padaryti. Filmas pats diktuoja savo tempą – lėtą, ramų, beveik meditacinį. Viskas taip paprasta, organiška, natūralu, be isterijos, dramos, tik su begaline kantrybe, užsispyrimu. Tai filmas, kuris nepasakoja garsiai, bet palieka aidą žiūrovo sieloje.

„You’ve Got Mail“ (vert. „Jums žinutė“), rež. Nora Ephron

„Don’t you love New York in the fall? It makes me wanna buy school supplies. I would send you a bouquet of newly sharpened pencils if I knew your name and address…„

Ši visiškai legendinė filme nuskambėjusi frazė apie naujai padrožtus pieštukus puikiai perteikia rudenį kaip naujų galimybių ir mokslo metų laukimo metą. Ir nors iš pirmo žvilgsnio tai tiesiog jauki romantinė komedija apie Niujorką, knygyną ir du žmones, kurie susirašinėja internetu, man visada patiko ir tas gražus, bet gana skausmingas, pasaulio, kuris keičiasi, jausmas. Žiūrėdama šį filmą pagalvoju apie vietas, kurias myliu ne vien dėl to, kad jos yra, bet ir dėl to, ką jose patyriau. Noros Ephron Niujorkas ir rudens spalvos, knygynai, kavinės, parkai ir šiltai apšviesti interjerai sukuria jaukumą, į kurį norisi sugrįžti. Tačiau po tuo slypi ir besikeičiančio pasaulio tema – maži knygynai nyksta, žmonių bendravimas persikelia į internetą, o seni santykiai užleidžia vietą naujiems.

„Fantastic Mr. Fox“ (vert. „Šaunusis ponas Lapinas“), rež. Wes Anderson

Stop-motion animacija, medžių spalvos, auksiniai ir rusvi tonai, derliaus pilni laukai, obuoliai, požeminiai urvai, jaukūs gyvūnų namai, žvilgantis lapinų kailis kuria šiltą, rankomis sukurtą pasaulį. Wesas Andersonas čia rudens estetiką paverčia beveik pasaka, tačiau istorijos centre išlieka labai žmogiškas konfliktas – kas aš esu ir ar man pakanka būti tokiam, koks esu? Ponas Lapinas mėgsta nuotykius ir nori būti „fantastiškas“ – ne tiesiog geras vyras ir tėvas, bet dar kažkuo ypatingas. Jis vėl imasi senų įpročių ir leidžiasi į nuotykius, nepaisydamas pažado gyventi ramiau. Tačiau noras gyventi taip, lyg niekas nebūtų pasikeitę, galiausiai ima kelti pavojų visai jo šeimai.

Šiuose filmuose nuolat sugrįžta tos pačios temos – namai, šeima, mokykla, bendruomenė, savojo identiteto paieškos, paleidimas. Galbūt todėl ruduo kine toks artimas gyvenimui – jame telpa ir pokyčių, ir atsisveikinimų, ir sugrįžimų, ir laikinumo suvokimo. Žiūrėdami filmus galime bent trumpam į pasaulį pažvelgti kito žmogaus akimis, susidurti su kitokia patirtimi, geriau suprasti pasaulį, o kartais – pačius save. O svetimoje istorijoje netikėtai atpažinus kažką labai asmeniško, filmo peržiūra gali tapti ir savotiška terapija. Gal ruduo yra tikrai tinkamas metas ir sau užduoti klausimą: ką aš iš tikrųjų užauginau per šiuos metus? Gal santykį? Gal naują draugystę? Gal naują darbą? Gal naują idėją knygai, kurios taip ir neparašiau? O gal kažkokią savo dalį, kurios anksčiau nepažinojau?