„Scanoramos“ naktinės būtybės: kūno skauduliai
„Scanorama“ jau ne pirmus metus pristato „Naktinių būtybių“ programą. Tai žanrinių filmų rinkinys, kur karaliauja kraujas, smurtas, siaubas ir visos kitos žanriškos keistenybės. Šių metų „Naktinėse būtybėse“ yra trys filmai, vienaip ar kitaip nagrinėjantys kūniškumo peripetijas. Man, kaip žanrinio kino mėgėjai, buvo labai smalsu pamatyti, ką gi „Scanorama“ išsirinko į savo vidurnakčio seansų programą, ir dabar jau galiu pasakyti, jog nenusivyliau.
Aiškumo dėlei norėčiau pridurti, kad filmus apžvelgsiu nuo mažiausiai iki labiausiai patikusio, o ne chronologine eile, kuria juos peržiūrėjau.
„Kūnų hakeriai“ (rež. Carlos Conceição, 2026)
Atliekų analitikas Denveris (akt. McCaul Lombardi) susipažįsta su buvusia balerina Renė (akt. Joana Ribeiro), kuri planuoja pasidaryti plastinę veido operaciją. Mergina nežino, kad Denveris iš tikrųjų bando atskleisti jos pasirinktos grožio klinikos apgavystes, o vaikinas netikėtai įsimyli Renė.
„Kūnų hakeriai“ buvo paskutinis mano pamatytas „Scanoramos“ filmas, tad buvo labai liūdna užbaigti festivalį su kartėlio skoniu burnoje. Plastinė chirurgija ir jos įtaka grožio standartams yra labai įdomi tema, tačiau filme ji vystoma gana padrikai ir banaliai. Negana to, režisierius Carlos Conceição kažkodėl su šia problema bando susieti klimato krizę: Denveris nuolat kalba apie globalinio atšilimo sukeltą apokalipsę, o pačioje filmo pradžioje pateikiamas degančių miškų ir meteorologinių žemėlapių montažas, kuris tarsi turėtų parodyti mums gresiančius pavojus. Teoriškai gal ir būtų įmanoma suderinti iškreiptus grožio standartus su klimato krize, tačiau „Kūnų hakeriuose“ ši jungtis yra beprasmė. Melodramatiška vaidyba, klišiškų frazių kupinas scenarijus ir ausis rėžiantys garsiniai sprendimai („Kūnų hakeriai“ buvo garsiausias decibelų prasme mano matytas filmas 2026 m. „Scanoramoje“) atgraso nuo bet kokio įsitraukimo į filmo istoriją. Pradžioje dar žavėjausi operatoriaus Rui Poças (kuris, beje, nufilmavo ir man didžiulį įspūdį palikusį režisieriaus Miguel Gomes 2024 m. filmą „Grand Tour“) fiksuojamais personažų atspindžiais, primenančiais film noir. Tačiau „Kūnų hakerių“ melodramatiškumas, taip pat tikriausiai kylantis iš nuariškos tradicijos, kuo toliau, tuo dažniau kėlė juoką. Sterilūs, kiek futuristiniai interjerai tarsi turėtų suponuoti, kad mes jau gyvename apokalipsėje, kurios taip bijo Denveris, bet man labiau susidarė įspūdis, kad režisieriui C. Conceição pritrūko biudžeto ir gal net nuoseklios vizijos papasakoti išties įdomią istoriją.
„Objektas a“ (rež. Ann Oren, 2026)
Sutuoktiniai Ingeborga (akt. Aenne Schwarz) ir Adomas (akt. Louis Hofmann) atrodo kaip ideali pora. Jų bendras darbas ligoninės operacinėje yra preciziškai sustyguotas, apie jų medicininius atradimus rašo žurnalai, o jų netipiniai seksualiniai poreikiai puikiai papildo vienas kitą. Santuokos simbiozę sutrikdo Ingeborgos kojos lūžis, dėl kurio moteris pagalbai kasdienybėje pasisamdo savo pacientę Gają (akt. Simone Bucio).
Filme paraleliai vystomos dvi temos: seksualinė trauka fiziniams objektams ir kintantis gamtos ir žmogaus santykis technologizuotame pasaulyje. Ingeborga nenori nutraukti darbų dėl lūžusios kojos, dėl ko įsigyja iš metalo ir odos pagamintą įtvarą, su kuriuo gali vaikščioti neapkraudama savo galūnės. Tam tikra prasme, moteris tampa kiborgu – biologiniu organizmu su mechanine kūno dalimi, kuri ne vien padeda Ingeborgai vaikščioti, bet ir tampa jos seksualinės traukos objektu. Tuo tarpu Adomas nori tapti objektu – bare kalbėdamasis su rožių prekeiviu vyras sako, jog turi būti adresuojamas kaip „tai“ (angliškuose subtitruose ši mintis išreiškiama žodžiu „it“, geriau apibūdinančiu vyro troškimą). Jo troškimas dar aiškiau parodo, kaip pora tolsta nuo įprastai suvokiamo žmogiškumo. Matydamas, kaip jo žmonos geismas vis labiau krypsta į kojos įtvarą, Adomas tikslingai susitrenkia šonkaulius ir įsigyja medinį korsetą, kuris, kaip ir Ingeborgos įtvaras, leidžia gydytojui toliau dirbti. Modifikuodama savo kūnus, pora vis labiau tolsta nuo biologijos, tačiau gamta, įkūnijama Gajos, nepaliaujamai veržiasi į jų gyvenimus. Į kūną (veikėjų rankas, kojas ir krūtines) nukreipta kamera išryškina žmogaus egzistencijos fiziškumą ir kūnišką seksualumą. Nuolatinės transgresijos lemia Ingeborgos ir Adomo išmetimą iš rojaus (ne veltui ir personažų vardai beveik tokie patys kaip Biblijoje minimų žmonijos pradininkų). Filmo pabaiga įtvirtina režisierės Ann Oren pagrindinę mintį – kažkuria prasme mums be galo svarbu sugrįžti prie žmogiškumo, kad ir koks keistas jis bebūtų.
„Kraujuojanti“ (rež. Marion Le Corroller, 2026)
Iki šio filmo 2026 m. „Scanorama“ man piešėsi niūriomis spalvomis, bet po „Kraujuojančios“ seanso atgavau entuziazmą. Jauna rezidentė Margo (akt. Mara Taquin) įsidarbina skubios pagalbos skyriuje po tūžmingos ir griežtos gydytojos Viržilės (akt. Karin Viard) sparnu. Augant vadovės spaudimui ir stiprėjant rezidentų tarpusavio konkurencijai, mergina pradeda be jokios priežasties kraujuoti, nors jokių žaizdų ant jos kūno nėra – iš pradžių keletą lašų, o vėliau ir didžiulėmis balomis. Bandydama suprasti savo simptomus Margo supranta, kad toli gražu ne vieną ją kamuoja keista, medicinos vadovėliuose neaprašyta liga.
Postkovidiniame pasaulyje vis dažniau atsigręžiama į ligoninių ir ypač skubios pagalbos skyrių darbuotojus – šiemet mačiau bent 4 skirtingus filmus ir serialus, pasakojančius apie gydytojų ir slaugytojų kasdienybę bei jų perdegimą. Atsispirdama nuo šios temos, režisierė M. Le Corroller meistriškai piešia bendresnį jaunosios kartos vaizdą – darboholizmu dvelkiantis karjerizmas, suvaržytas seksualumas ir patologinis žmogiškų emocijų užspaudimas. Greitas montažas ir energingas elektroninės muzikos takelis, fish-eye optika ir iš kambario viršaus filmuojami kadrai, keliantys stebėjimo kamerų įspūdį, nuolat mirtį ir kančią primenantys sodriai raudoni interjerai įveda žiūrovą į neapsakomą ir chaotišką siaubą, slegiantį Margo. Pirma man kilusi asociacija filmo metu buvo „Substancija“ (rež. Coralie Fargeat, 2024), bet „Kraujuojanti“ stovi visa galva aukščiau. M. Le Corroller atspindi ne itin smagią Gen-Z kartos realybę ir, kitaip nei mėgstama šiais laikais, nesišaipo iš jaunų žmonių. Ir net jos prieigos nesinori vadinti alegorija – taip, mes dėl perdegimo tikriausiai nepradėsime nepaaiškinamai kraujuoti ir mūsų kūnų neišbers keistos pūslės, visgi emocinis ir fizinis streso poveikis vienaip ar kitaip vis tiek manifestuosis. Tad „Kraujuojanti“ yra mano absoliutus šios programos, o gal net ir visos „Scanoramos“, favoritas ir laimėtojas.
Pabaigai
Kaip ir užsiminiau įžangoje, visuose šiuose filmuose vienaip ar kitaip išryškėja kūniškumo tema. Režisieriai nagrinėja, kaip šiuolaikinis žmogus jaučiasi savo kūne ir kaip ši savijauta veikia savo grožio, seksualumo ir asmenybės supratimą. Kad ir kaip plačiai skambėtų kūno pozityvumo frazės ir motyvacijos, pažiūrėjus šiuos filmus akivaizdu, kad nė velnio mes nesijaučiame pozityviai apie savo kūnus. Ne visada malonu ar lengva galvoti apie save kaip apie fizinę būtybę, tačiau būtent tai šie (ir kiti) žanriniai filmai skatina daryti. Intensyvius pojūčius keliantys kūriniai verčia įsijausti į savo kūną – juk dažniausiai siaubo filmuose mes dažnai sustingstame, drebame, delnais dengiamės akis ir kitaip fiziškai reaguojame į kino ekraną. Nors ne visi „Naktinių būtybių“ programos filmai priklauso siaubo žanrui, jie tikrai priverčia muistytis kėdėje ir sukelia daugiau fizines manifestacijas įgaunančių reakcijų nei daugybė kitų kino žanrų.
Tad suprantu, kad žanrinis kinas yra ne visiems – ne kiekvienas kino mėgėjas nori spurdėti kėdėje ir visu kūnu išgyventi žiūrimą filmą. Visgi man buvo labai liūdna matyti, kad į šiuos filmus susirinko pusė, o kartais ir tik dešimtadalis kino salės. Nesiimsiu analizuoti, kodėl šių metų „Naktinių būtybių“ programos filmai nesusilaukė daug dėmesio, tačiau noriu paskatinti dažniau užsukti į žanrinius filmus Lietuvos kino festivaliuose. Net ir siaubo filmų vengiantys žiūrovai gali atrasti, ką pažiūrėti, o šių filmų kūrėjai dažnai tiria tas pačias problemas kaip ir įprastų dramų, Europos kino ar kitų pas mus rodomų filmų režisieriai. Visgi žanrinis kinas atveria galimybę pažvelgti į tam tikras temas ar problemas per kitokį žvilgsnį: neįprastą, nejaukų, makabrišką ir net baisų.





