Šiais metais rugsėjo 2–12 dienomis vyko 83-iasis Venecijos kino festivalis, kurio oficialiojoje programoje buvo pristatyti 88 filmai. Dažnai nežinome, kaip tokie renginiai veikia ir kaip atrodo visas festivalio procesas. Ar įžymybės vaikšto tiesiog festivalio viešose erdvėse? Ar galima patekti į didžiausias tų metų premjeras ir sėdėti šalia pasaulyje garsiausių aktorių?

Šiuo metu studijuoju kino kūrybą Paryžiuje, kur mane supa daugybė kino industrijos profesionalų ir kritikų. Studijos užsienyje suteikia galimybę ne tik įgyti naujų patirčių, bet ir užmegzti vertingų pažinčių bei iš arčiau susipažinti su skirtingais požiūriais į kiną. Tačiau viena svarbiausių mano profesorių perduotų pamokų buvo supratimas, kaip svarbu aktyviai dalyvauti kino festivaliuose ne tik kaip kūrėjui, bet ir kaip žiūrovui.

Viskas prasidėjo birželio mėnesį, kai užsiregistravau gauti studento akreditaciją. Venecijos festivalyje yra trys pagrindiniai akreditacijų tipai: industrijos, spaudos bei kino kultūros srityje dirbantiems žmonėms ir studentams. Paprasti lankytojai taip pat gali atvykti į festivalį ir žiūrėti filmus, tačiau jie gali patekti tik į seansus, pažymėtus „All Pass Holders“ žyma.

Užsiregistravusi vos po kelių dienų gavau atsakymą, jog akreditacija buvo patvirtinta, o sulaukusi rugsėjo, išvykau į nuostabią kino kelionę, kurioje pasinėriau į filmų peržiūras bei įvairius renginius.

Visgi reiktų suprasti, kad kiekviena akreditacija turi savo atskirą galią.

Kino akreditacija suteikia galimybę registruotis tik į dalį festivalio seansų. Į kai kuriuos jų gali patekti tik paskutinę minutę, jeigu industrijos ir spaudos seansuose lieka laisvų vietų. Būtent čia ir pajunti skirtumą tarp skirtingų akreditacijų – su kino akreditacija patekti į didžiausias premjeras tampa daug sunkiau, nes pirmiausia vietos skiriamos industrijos ir spaudos atstovams.

Net išėjus iš kino seanso atrodo, kad vis dar esi filme.

Tačiau festivalyje egzistuoja „rush lines“ – gyvos eilės, per kurias gali patekti į įvairius seansus, nors ir nesi į juos užsiregistravęs, o programėlėje rodoma, jog vietų nėra. Dažnai būna, kad žmonės neatvyksta, tad tada į seansą pradedami leisti žmonės iš gyvos eilės.

Venecijos kino festivalis tikrai turi savo slaptą žavesį. Neapsakomo grožio Venecija jau pati savaime palieka didelį įspūdį, o tai, kad festivalio erdves dažnai tenka pasiekti plaukiant valtimis, visą kino festivalio patirtį paverčia dar išskirtinesne. Didžiausios kino industrijos žvaigždės netgi turi atskiras prieplaukas, kuriose jas pasitinka fotografai ir minios fanų.

Pati festivalio lokacija yra Lido saloje, kuri nėra Venecijos centre. Dauguma festivalio lankytojų apsistoja kitose salose ir iki festivalio atvyksta anksti ryte. Per pietus dažnai žmonės sėdi prie vandens, valgo, kalbasi su kitais svečiais bei žavisi Venecijos grožiu. Net išėjus iš kino seanso atrodo, kad vis dar esi filme.

Tačiau yra ir tokių lankytojų, kurie atvažiuoja su kemperiais ir prisiparkuoja festivalio teritorijoje. Tai atrodo tikrai įspūdingai. Įsivaizduok, miegoti vos kelis šimtus metrų nuo didžiausios festivalio kino salės, kurioje telpa apie tūkstantis septyni šimtai šešiasdešimt žmonių.

Šešias ar daugiau valandų praleisti kino salėse tikrai nėra paprasta – ne vienam žiūrovui dienos pabaigoje akys pradeda merktis, o kartais už nugaros net gali išgirsti ką nors tyliai snaudžiant.

Dar prieš prasidedant Venecijos kino festivaliui kilo nemažai diskusijų dėl sprendimo į oficialiąją programą įtraukti filmą „DAU“. Jo dalyvavimas festivalyje sulaukė kritikos, ypač iš Ukrainos institucijų, kurios atkreipė dėmesį į filmo sąsajas su Rusijos kultūros lauku.

Festivalio metu šią įtampą buvo galima pajusti ir tarp žiūrovų. Rugsėjo 9-ąją beveik tuo pačiu metu buvo rodomi ukrainiečių režisieriaus Mykytos Hibalenkosfilmas „Camouflage“ ir Iljos Chržanovskio „DAU“. Dalyvavau „Camouflage“ premjeroje, po kurios vyko diskusija su režisieriumi ir dalimi filmo kūrybinės komandos. Joje daug dėmesio buvo skirta ne tik pačiam filmui, bet ir dabartinei politinei situacijai bei kultūros vaidmeniui karo kontekste. Tarp žiūrovų taip pat kilo klausimų, ar šių dviejų filmų rodymo laikai buvo suplanuoti sąmoningai, ar tai buvo tiesiog sutapimas.

Man per penkias festivalio dienas teko pamatyti net šešiolika filmų, tačiau toks tempas tikrai ne visada buvo lengvas. Festivalyje nuolat tenka dėliotis prioritetus, nes keli norimi filmai dažnai rodomi tuo pačiu metu. Kartais vieną filmą turi paaukoti dėl kito, o išėjus iš seanso tenka nedelsiant stoti į eilę kitai peržiūrai. Skubant iš vienos salės į kitą, nuovargis pradeda jaustis vis labiau. Šešias ar daugiau valandų praleisti kino salėse tikrai nėra paprasta – ne vienam žiūrovui dienos pabaigoje akys pradeda merktis, o kartais už nugaros net gali išgirsti ką nors tyliai snaudžiant.

Tačiau net ir pavargus nuo eilių, nuolatinio skubėjimo bei ilgų valandų kino salėse, užtenka išeiti į lauką ir apsidairyti, kad vėl suprastum, kodėl čia esi. Aplinkui – šimtai kino gerbėjų, atvykusių iš skirtingų pasaulio vietų dėl tos pačios priežasties – meilės kinui.

Galbūt ne visada pavyksta atsisėsti šalia didžiausių žvaigždžių ar patekti į labiausiai laukiamas premjeras, tačiau pavyksta iš festivalio išsivežti daug daugiau. Išvažiuoji su naujais bendraminčiais ir draugais, įkvėpimu, naujomis galimybėmis ir, svarbiausia, patirtimi, apie kurią dar ilgai norėsi pasakoti. O galimybė vieniems pirmųjų pamatyti prestižiškiausius metų filmus tampa tikra dovana kiekvienam kino mylėtojui.