„Rozė“: laisvė būti nematomai

Šių metų pradžioje austrų režisieriaus Markuso Schleinzerio istorinė drama „Rozė“ pelnė „Sidabrinį lokį“ Berlinalės pagrindinėje konkursinėje programoje už geriausią pagrindinės aktorės vaidybą. Pats filmas yra paremtas tikrais XVII a. Vokietijos teismo archyvais, liudijančiais apie moterį, apsimetusią vyru-kariu, kuriai buvo įvykdyta egzekucija. Šių dviejų faktų man visiškai pakako, kad norėčiau pamatyti šį filmą pirmą iš visos „Scanoramos“ programos.

Filmo „Rozė“ stop kadras

Filmas prasideda Rozės, moters, apsimetančios kariu, tik ką grįžusiu po Trisdešimties metų karo, atvykimu į izoliuotą protestantų kaimą Vokietijoje. Vyras tikina esąs apleisto ūkio paveldėtojas, siekiantis išsaugoti nepriklausomybę ir nuosavybės teises visuomenėje, kurioje šios privilegijos pirmiausia priklauso vyrams. Kaimo bendruomenė, dalindamasi vienodomis vertybėmis ir pasaulėžiūra, priima paslaptingąjį karį pas save į namus. Visos istorijos metu tiek mes, tiek Rozė žinome, kad ši vaikšto plonu ledu ir klausimas apie jos tapatybę tampa ne ar, o kaip ir kada. Būtent tai ir paverčia šį filmą, o konkrečiau, Rozę, įdomiu veikėju. Ji nori priklausyti bendruomenei, pritapti bet kokia kaina, meluodama visiems ir visam laikui, kiek tik reikės. Tai jai kelias į visavertį gyvenimą. Tai jai geriau nei gyvenimas, apribotas moteriai primetamo vaidmens XVII a. Europoje.

Dar vienas paradoksalus Rozės charakterio aspektas yra tas, kad laisvę ji gali pasiekti tik atsisakydama savo tikrosios tapatybės, t. y. tapdama visiškai anonimiška. Veikėjos vertybės yra labai aiškios: nepriklausomas gyvenimas, prieiga prie mokslo, teisės į žemės valdas ir kitos privilegijos, kurias turi tik vyrai. Tačiau kuo Rozė nėra, tai revoliucionierė. Vis dėlto filmas nesiekia Rozę paversti kokios nors socialinės ideologijos įkvėpta veikėja ar sąmoninga kovotoja už moterų emancipaciją. Jos pasirinkimai kyla ne iš noro pakeisti visuomenę, o iš asmeninio siekio ištrūkti iš jai primestų apribojimų. Ji tikrai nekovoja dėl ateities moterų kartų. Ji nesiekia tapti pavyzdžiu, jai rūpi tik galimybė gyventi tokį gyvenimą, kokio nori pati.

Filmo „Rozė“ stop kadras

Anot paties filmo režisieriaus Markuso Schleinzerio, pasirinkimą gyventi vyro kailyje Rozė priima vien dėl savanaudiškų tikslų. Veikėja manipuliatyvi, nuolat meluojanti, apgaudinėjanti. Tik filmo pabaigoje jos sąžinė pabunda, kai ši supranta, jog dėl jos veiksmų gyvybę prarado jai artimas asmuo. Stoicizmo burbulas subliukšta, iki tol slopintos emocijos prasiveržia. Tačiau neskubėčiau teigti, jog Rozė yra antiherojė. Kaip ji pati filme ištaria: „Dariau viską, ką galėjau.“ Ji nuožmiai siekia savo tikslo, bet kokia kaina, kiekviename žingsnyje rizikuodama savo gyvybe. Jos pasirinkimai nėra paremti altruizmu, tačiau tai nė kiek nesumenkina jų radikalumo. XVII a. moteriai vien teisė pačiai spręsti savo gyvenimo kryptį jau tampa pasipriešinimo aktu. Tad jos pačios gal ir nebūtų galima vadinti revoliucioniere, bet jos veiksmai tikrai yra revoliucingi, tad ir herojiški. Tam tikra apatija, nejautra nebuvo jos pasirinkimas, o išgyvenimo instinktas. Neatsitiktinai vienoje filmo scenoje Rozė tiesiogine prasme privalo išlikti nepastebima, kad netaptų miško lokio grobiu. Scena puikiai atspindi jos prievolę anonimiškumui istorijoje. Tai – jos gyvenimo metafora: išlikimas priklauso nuo gebėjimo būti nematomai, nesuteikti aplinkai jokios priežasties suabejoti jos tapatybe.

Sandra Hüller puikiai įkūnija šią kompleksišką asmenybę. Hüller neatrodo kaip „metodo“ aktorė, internalizuojanti kiekvieną savo veikėją ir paverčianti jį savotišku asmeniniu išgyvenimu. Kartu aktorė nesiekia savo veikėjų romantizuoti ar paversti patraukliomis žiūrovo akyse. Jos vaidyboje juntamas tam tikras santūrumas, artimas ir pačiai Rozei. Aktorė tarsi vaidina be aiškios tapatybės ar aiškių charakterio bruožų. Pastarieji atsiskleidžia kaip tik per jų nebuvimą. Tačiau tuo pat metu nedrįsčiau aktorės vaidybos metodo vadinti „vienos natos“ ar monotonišku. Ji puikiai supranta Rozės situaciją: desperatišką siekį išlikti, neatkreipiant į save daug dėmesio. Viskas, ką galime matyti, ir viskas, ką veikėja mums gali pasakyti apie savo vidinį pasaulį, yra žvilgsniu, kuriame telpa kur kas daugiau nei veikėja drįstų ištarti. Režisierius, kalbėdamas apie Hüller, teigė, jog jos vaidyba išsiskiria įtaigumu ir visišku pretenzingumo nebuvimu. Paprasčiau tariant, nuoširdumas yra esminis Hüller vaidybos bruožas, ne demonstratyvumas. Niekada neatrodo, kad aktorės asmenybė iškyla aukščiau jos kuriamos veikėjos ar užgožia ją savitais charakterio bruožais. Aktorė ištikima savo veikėjai tokiai, kokia ji yra, leidžia egzistuoti savarankiškai.

Be to, „Rozė“ yra politinis filmas, tad jam natūraliai reikia aktorės, kuri gebėtų perteikti ne tik individualią personažo istoriją, bet ir politinę poziciją, t. y. socialinį jos pasirinkimų kontekstą. Kalbėdamas apie kino industrijoje vis dar gajų diskriminavimą, ypač dėl amžiaus ir lyties, M. Schleinzeris išskiria Hüller, kuri niekada nesitaikė prie kitų lūkesčių, nesistengė įtikti ar keistis dėl aplinkinių pripažinimo. Šia prasme pats Hüller dalyvavimas filme, galima sakyti, yra savotiškas pareiškimas patriarchalinei kino industrijai.

Filmo „Rozė“ stop kadras

Įdomus filmo formos aspektas yra statiška, juodai balta vizualika. Kamera šioje istorijoje nejuda. Visąlaik tarsi iš šalies observuodama kiekvieną mizansceną. Tarsi atsiribojusi nuo vaizduojamų įvykių. Tai padeda daug efektyviau sukoncentruoti žiūrovo dėmesį į scenos emocinį epicentrą, verčia įdėmiau stebėti pačius veikėjus, jų kūno kalbą. Ypač toks metodas paveikus filmui judant į pabaigą, kai slogi atmosfera su neišvengiamos tragedijos debesiu po truputį ima vis labiau gožti. Be to, juodai balta estetika puikiai tarnauja istorijai ir teminiu atžvilgiu. Spalvų nebuvimas lygu tam tikrai kontrolei, griežtoms, primestoms visuomenės normoms. Šis pasaulis varžomas, asmeninei saviraiškai vietos nėra. Vizualinis pasaulio dvimatiškumas, kur nėra pustonių. Egzistuoja tik tai, kas leidžiama ir kas draudžiama.

„Rozė“ nėra tradicinė istorija apie pasipriešinimą ir laisvės siekį. Tai veikiau pasakojimas apie žmogų, kuriam laisvė tokia svarbi, kad dėl jos tenka atsisakyti savo tapatybės. Schleinzeris neidealizuoja Rozės, tačiau būtent dėl to veikėjos pasirinkimai atrodo daug radikalesni. Ji nenori pakeisti pasaulio, ji tiesiog nori jame turėti vietos.

Dalintis