„Skambutis“ – japonų siaubo filmas, sudrebinęs pasaulį

Mergina trukčiodama ropoja iš senovinio televizoriaus. Jos plaukai, uždengiantys veidą, juodi, ilgi, slidūs. Jos suknelė baltutė. Televizoriaus ekrano tolumoje vienišas šulinys, iš jo gilumos ji ir išropojo. Greičiausiai žinai šį vaizdą. Merginos (Sadako) vaizdinys kurį laiką buvo uzurpavęs pasaulio dėmesį. Greičiausiai žinai ir šios merginos kilmės šaltinį – 1998 metais išleistą antgamtinio, psichologinio siaubo filmą „Skambutis“ (angl. „The Ring“ arba „Ringu“ pagal jap. pav. „リング“), pakeitusį pasaulio siaubo žanro peizažą.

Filmo „Skambutis“ stop kadras

Televizijos žurnalistė, vieniša mama Reiko Asakawa (akt. Nanako Matsushima) sužino apie paslaptingą kasetę, kurią pažiūrėję paaugliai po septynių dienų netikėtai miršta, baime perkreiptais veidais. Sekdama jų pėdomis ji randa ir peržiūri kasetę – kraupių, atrodo, vienas su kitu nesusijusių vaizdų, žodžių kakofoniją, užsibaigiančią vienišo šulinio planu. Pažiūrėjus įrašą jai suskamba telefonas, o kitoje laido pusėje atsiliepia tas pats spiegiantis garsas, skambėjęs kasetėje. Po septynių dienų, kaip ir paaugliai, Asakawa mirs.

„Skambutis“ (filmas pagal to pačio pavadinimo 1991 m. išleistą knygą) sulaukė neįtikėtino pasisekimo Japonijoje ir netrukus visame pasaulyje. Filmas sensacija, pradėjęs „Sadako karštligę“ (fanų filmai, ja apsirengusios šokėjos, Sadako pokštai (angl. prank), atributika, komiksai ir daug daugiau) ir atsukęs viso pasaulio akis į unikalų Japonijos kino lauką, kuriame pradėjo antrą siaubo filmų bangą.

Filmo „Skambutis“ stop kadras

Pirmoji siaubo filmų banga Japonijoje sprogo šeštajame dešimtmetyje, po 1945 m. įvykusios Hirosimos tragedijos. Daugmaž visi vaizdavo kerštingus (japonų folkloro) monstrus, dvasias ir vaiduoklius klasikiniame Edo laikotarpyje (1603–1868). Naratyvai rėmėsi senų, tradiciškų japonų legendų siužetais (arba juos tiesiog kopijavo), pabaisos atropodavo tiesiai iš mitologijos, folkloro. Šių filmų dailė, vizualika buvo padiktuotos Noh ir Kabuki – senų, savitų, tradicinių japonų teatro formų. Kartu perimti ir būtent teatro siaubo kurstymo būdai. Filmuose visos pabaisos buvo matomos, materialios, fiziniame pasaulyje egzistuojančios ir veikiančios būtybės (dažniausiai moterys). Dar nebuvo suvoktos specifiškai kino medijos galimybės kuriant siaubą. Pabaisos ir filmai buvo brutalūs, tradiciškai japoniški, erotiškai įkrauti. Šie filmai yra žinomi kaip „kaiki eiga“ arba „keisti filmai“. Kuriami iki septintojo dešimtmečio jie padarė didžiulę įtaką formuojant vėlesnių japoniškų siaubo filmų unikalumą.

„Skambučio“ pabaisa Sadako irgi inspiruota japoniško folkloro. Ji yra moderni onryō interpretacija. Onryō – tai nužudyti ir deramo palaidojimo negavę, kerštingi vaiduokliai, dažniausiai baltai apsirengusios moterys ilgais, juodais, palaidais plaukais. Kerštaujančios atsakant į gyvenime patirtus žiaurumus (Japonijos folklore daug moterų prievartavimų) arba vedamos stiprių negatyvių emocijų (neapykantos, baimės ir t. t.). Onryō galėdavo baigti savo keršto paradą ir nurimti tik gavę prideramą palaidojimą. Japonijoje tai visuotinai žinoma folkloro taisyklė, glūdinti ir veikėjų „Skambutyje“ galvose. Taisyklė, paaiškinanti veikėjų veiksmus filmo gale, kurie gali pasirodyti keisti ir nepagrįsti ne japonams.

Japonų visuomenė buvo (ir yra) stipriai savyje užsidariusi, besilaikanti tradicijų, etiketo, taisyklių, gerbianti ir žinanti savo praeitį. Tad ir dabartis, ir filmas, vykstantis moderniais laikais, yra persmelkti praeities.

Filmo veiksmas vyksta 1990 m., didžiulių pokyčių ir nerimo Japonijoje metais. Prieš metus mirė, rodos, niekad nemirsiantis, ilgiausiai valdęs Japonijos imperatorius, netrukus sprogo Japonijos ekonominis burbulas, žmonių santykius naikino įsišaknijęs darboholizmas, miestuose siautėjo nuodingas smogas. Ką jau kalbėti apie tobulėjančias, masiškai plintančias technologijas, drebinančias iki tol egzistavusį pasaulio suvokimą. Japonai, suleidę pirštus į technologijų sektorių, jautė šį pavojų labiau nei daugelis. Filmas pasinaudojo šiuo moderniu nerimu, augančia technofobija ir sukryžmino juos su Japonijos folkloro mistišku siaubu. Sadako nėra pirmoji onryō pavaizduota kine, tačiau būtent „Skambutis“ ją atnešė į šiuolaikybę. Šis sprendimas pakeitė J-siaubo (angl. J-horror) filmų trajektoriją: supratus, kad dabartis turi daugiau gąsdinimo potencialo negu praeitis, iki tol siaubo filmuose dominavęs Edo laikotarpis buvo paliktas.

Interneto platybėse Sadako jau buvau mačiusi daug kartų, įvairiausiomis formomis (originalią ir jos parodijas, ją memuose). Žinojau ir visokius pasakojimus apie užkeiktas kasetes, todėl maniau, kad būsiu visiškai atspari šiam siaubo filmui. Klydau. „Skambutis“ sugebėjo mane įbauginti. Tačiau kitaip nei daugelis siaubo filmų (didžia dalimi nemėgstu jų, nes nemėgstu, kai rėkia, šokinėja man į veidą). Mane išgąsdino ne „skrymeriai“ (angl. jumpscares), perteklinis brutalumas (angl. gore), bet lėta, nežinios įkrauta filmo atmosfera.

Filme kamera į kadrą veikėjus dažnai talpina taip, lyg kažką vos už savo ribų slėptų. Statiška kamera rodo interjerus, eksterjerus, gamtą, žvelgia iš tolo, iš arti, vis keldama tą patį jausmą – tu, kaip ir filmo herojai, esi bejėgis prieš siaubą, kurio nematai. Matai, kaip Tokijas juda sau, jūra ošia tolygiai. Aplinka rami ir tyli – filmas pilnas romaus Japonijos grožio. Vos keliose scenose aktyviai dalyvauja daugiau nei trys veikėjai vienu metu. Jie nėra plepūs, elgiasi iš tiesų santūriai atsižvelgiant į aplinkybes. Nepaisant to, o gal būtent dėl tokios rimties, filmas pulsuoja įtampa.

Filmo „Skambutis“ stop kadras

Prie tokio filmo pulso nepaprastai prisideda (nuostabiai) šiurpą keliantis garso dizainas – minimalistinio garso galimybių siaubo filmuose įrodymas. Strategiškai naudojamas baltas garsas (angl. white-noise), tylos, hiperbolizuoti aplinkos garsai (girgždančios grindys ir pan.), įvairūs elektroniniai cypimai. Susluoksniuoti net keturi skirtingi telefonų skambučiai tobulam galutiniam skambučio variantui išgauti. O naujos dienos pradžiai pažymėti garso dizaineriai Kenji Shibasaki, Yoshiya Obara ir kompozitorius Kenji Kawai sukūrė iš tiesų purtantį garsinį signalą, gebantį vien skambesiu sužadinti beviltiškumo jausmą ir priminti apie vis artėjančią kraupią mirtį.

Žiūrėdamas filmą visą laiką žinai, kad blogis artėja, plinta. Stebi, kaip užkeiktosios kasetės pažiūrėjimas, pradžioje lėmęs keturių paauglių mirtį, tą pačią lemtį skiria ir Asakawai. Nepaisant žiūrovų skaičiaus, kiekvieną pažiūrėjusį kasetė užkrečia. Šis blogis juda tik į vieną pusę – daugėja, o ne nyksta (aišku, filme nieks nepabando sunaikinti kasetės). Po „Skambučio“ daug siaubo filmų pradėjo naudoti tokio tipo blogį – užkrečiamą, dažnai perduodamą nežiniomis ir nesunaikinamą blogį – panašų į venerines ligas arba virusus, plintančius technologijose. Siaubas čia kyla iš visiškos kontrolės neturėjimo, neišvengiamumo ir nežinios. Nežinojimo, ar tas siaubas neateis ir pas tave, žiūrintįjį filmą.

„Skambutis“ tikslingai rinkosi eiti tolyn nuo teatrališkumo, fiktyviškumo į tikrovę. Minimalus garsas, dabartinis laikotarpis, žiūrovams rodomas Sadako kasetės įrašas naudojami sukurti realybės pojūtį. Kad žiūrovui kiltų mintis, jog žiūri ne siaubo filmą, bet užfiksuotą tikrą siaubą. Nes, iš tiesų, gryna baimė tirpsta sąmoningai suvokiant, kad tai, ką matai, skaitai, girdi, yra tik fikcija. „Skambutis“ pradėjo eksperimentuoti su kitose medijose jau ne kartą panaudota technika – apeliavimu į tikrovę.

Žiūrint filmą šiandien jis tikrai negąsdins taip, kaip gąsdino išleidimo laikotarpiu, vien dėl šios priežasties – dabar filmas yra praeito laiko realybės relikvija, ne dabartinė tikrovė. Nors ir dabar jis yra baisus, galime tik įsivaizduoti, kokią paniką patyrė žmonės žiūrėdami filmą vos jam išėjus. Kartu su Asakawa pirmą kartą žiūrėdami užkeiktąją kasetę kino teatruose arba per savus televizorius. Matydami, kaip Sadako išlenda iš kvadratinio, blokinio televizoriaus, tokio pačio, kaip jų.

Filmo „Skambutis“ stop kadras

Sadako ropojimo iš televizoriaus scena kuriam laikui užkariavo viso pasaulio sąmonę. Greičiausiai visi ją žino, net nematę filmo. Scena nufilmuota atbuline tvarka (angl. in reverse). Aktorė Rie Ino’o ropojo atgal į televizorių tam, kad judesiai būtų kuo nenatūralesni. Po to matoma Sadako akis nėra tos pačios ropojančios aktorės, mat buvo reikalaujama, kad Sadako akis būtų be blakstienų ir Rie Ino’o nenorėjo nusiplėšti savųjų. Filme matoma akis yra savanorio, atsitiktinio filmo aikštelėje dirbusio vyro, kuriam net 3 valandas buvo kruopščiai šalinamos blakstienos. Akies planas nufilmuotas aukštyn kojomis, vėliau montaže apverstas ir dar apsuktas. Šitos ikoniškiausios filmo scenos, iš tikrųjų, nėra ekranizuojamoje knygoje. Ten Sadako pasirodo visai kitaip, visai kita forma. Ropojimas iš televizoriaus yra režisieriaus Hideo Nakatos išmonė.

Režisierius ir filmo kūrybinė komanda rinkosi visu pajėgumu kurstyti siaubą, net jeigu dėl to teko paminti savo pirmavaizdį – knygą. 1991 metais išleista knyga yra labiau detektyvinio nei siaubo žanro, pilna užuominų narpliojimų, komplikuotų, beveik sci-fi paaiškinimų (tolesnės dalys knygų serijoje (po pirmos knygos pasisekimo istorija negalėjo netapti knygų serija) franšizę pakreipė būtent į sci-fi pusę). Pasirodo, rašytojui Koji Suzuki net nepatinka siaubo žanras. Todėl filmas, rinkdamasis siaubą, išmeta itin daug aiškinamųjų detalių, priešistorės. Išnuogina istoriją, išgrynina giliai glūdintį baimės gemalą. Aišku, pasidomėjus knygos istorija daugiau liūdna, kad tam tikrų, mėsingų, įdomių detalių nebelieka. Ypač galvojant apie Sadako – jos priešistorės sukūdinimas dehumanizuoja tikrai tragišką personą, iš vargšės merginos lieka monstras. Iš komplikuotos, detektyvinės istorijos, pilnos įdomių minčių, svarstymų, hipotezių (be abejo ir labai keistų dalykų), palikti griaučiai. Sąmoningas pasirinkimas siekiant siaubo, neaiškumo ir nežinomybės, kuris, kaip matosi iš filmo sėkmės, pasiteisino.

Filmas buvo ir tebėra pasaulinė sensacija, galima sakyti, kultūrinė kolona. Ant kurios (ir kitų tokių galiūnų), metaforiškai sakant, statėsi ir vis dar statosi visas po to einantis siaubo žanras. Tai filmas, teisingai panaudojęs savo laiko baimes, kryžmindamas jas su folkloro mistiniu, nepaaiškinamu siaubu. Gražus, nuostabus (ir tikrai baisokas) siaubo filmas. Bent kartą gyvenime jį vertėtų pamatyti visiems. Ir siūlau žiūrėti ne amerikietiškąjį 2002 m. perdirbimą, bet japoniškąjį originalą. Atmosferišką, baugią J-siaubo klasiką.

Šis tekstas parengtas bendradarbiaujant su ŽMONĖS Cinema. „Skambutį“ kviečiame peržiūrėti čia.

Dalintis