Fernando Eimbcke „Musės“ – kodėl musės neišskrenda pro langą?
Ha ha, taip ir galvojau, kad tai ne šiaip kūrybiškas filmo pavadinimas ir tikrai bus scena su muse, nors apraše ji nepaminėta (anonsą pažiūrėjau jau po filmo, tad nežinojau, kad musė nėra netikėtas elementas, jis jau buvo parodytas). Moteris pakelia šlepetę nuo žemės, ieškodama zyziančios musės, ir trenkia į sieną, deja, zyzimas niekur nedingsta. Tada ji iš lėto slenka link užuolaidų, pamoja ranka, bet net atidarius langą akivaizdu, kad musės išvyti nepavyksta. Susiranda cheminę priemonę ir purškia tiesiai į ją. Zyzimas lyg dingsta, o moteris pradeda springti nuo kambaryje pripurkštos chemijos ir skuba prie lango įkvėpti gryno oro.
Pirmojoje scenoje žiūrovas stebi katės ir pelės žaidimą, tik čia jų vietą užima musė ir senjorė Olga (vaid. Teresa Sánchez). Meksikiečių režisieriaus Fernando Eimbcke filmas „Musės“ („Moscas“, 2026), kurį rodė šių metų „Scanoramoje“, prasideda komiškai vaizduojamomis gaudynėmis. Neperskaičius filmo aprašymo galima pamanyti, kad visas filmas bus komiška istorija būtent apie tai. Tačiau ši scena pradeda piešti Olgos portretą: vieniša, greitai susierzinanti, vengianti žmonių. Liftas pilnas? Palauks, kol bus tuščias. Pro langą sklinda vaikų triukšmas? Įsidės ausų kištukus. Triukšmingi kaimynai neleidžia žiūrėti televizoriaus? Nebežiūrės ir išjungs jį. O pamačiusi, kad daug jos namo gyventojų iškabino skelbimus dėl nuomos, juos nuplėš ir išmes. Tačiau jos nusiteikimas vengti žmonių pasikeičia, kai dėl sveikatos problemų pritrūksta pinigų ir tenka nuomoti kambarį kitiems.
Šalia Olgos istorijos egzistuoja kitos šeimos, tėvo (vaid. Hugo Ramírez) ir sūnaus, pasaulis. Jie apsistoja Olgos buto kambaryje, nes netoliese esančioje ligoninėje lanko vėžiu sergančią mamą. Devynerių metų berniukas Kristijanas (vaid. Bastian Escobar) nejučia perima istorijos dėmesį ir atsiduria šio filmo centre. Kai tėtis išvyksta užsidirbti pinigų, berniukas nusprendžia pats vienas eiti pas mamą, nes pamiršo atiduoti jos šlepetes. Jis žino, kad negali patekti į ligoninę, nes yra tik vaikas, tačiau jo vaikiškas švelnumas ir smalsumas nugali. Be didelių pastangų jis užmezga ryšį su keliais ligoninės darbuotojais, kurie žingsnelis po žingsnelio bando padėti nueiti pas mamą. Stebint berniuko kelionę ir kasdienius nuotykius, jo charizma labai įtikina, o personažas tiesiog prilimpa. Jaučiamas artumas su kitais veikėjais, meilė tėčiui, naivus ir nuoširdus bendravimas su Olga bei liūdesys dėl mamos. Jaunasis aktorius šiuos jausmus įkūnija taip tikroviškai, kad kartais pamiršti, jog tai vaidyba.
Filme vystoma siužeto linija tikrai nėra nauja, o įvykių eigą žiūrovui nėra sunku nuspėti. Kinas jau yra pasakojęs daugybę istorijų apie sunkių ligų įveikimą ir apie tai, kaip tai išgyvena artimieji, todėl šios temos žiūrovui gerai pažįstamos. Taip pat nestinga filmų, kuriuose pesimistiškas, užsidaręs, nuolat suirzęs žmogus pamažu virsta kažkuo nauju, o žiūrovas kartu su herojumi bando perprasti, kodėl šis žmogus mąsto būtent taip ir kas jį tokį padarė. Šis filmas pasirinktą kelią taip pat eina nuspėjamai: Olgos asmenybė pasikeis, ji prisileis aplinkinius, paaiškės jos priešistorė. Šeimą lydintys išgyvenimai dėl sergančios mamos irgi gana nuspėjami. Tačiau, nepaisant to, šis filmas savo kūrybiniais sprendimais puikiai išpildo istoriją. Retkarčiais įterpiami dramatiški efektai, primenantys muzikinio klipo intarpus, sulėtinimai, kuriais kuriama įtampa, ir garso takelis, paryškinantis veiksmą, suteikia filmui savitumo ir išryškina svarbiausius momentus.
Viena reikšmingų detalių – arcade žaidimas, užvaldęs Kristijano pasaulį, „Space Invaders“, kuriame žaidėjas valdo lazerinę patranką ir gina Žemę nuo besileidžiančių ateivių puolimų. Vos gavęs pinigėlį, berniukas skuba prie žaidimo mašinos, stovinčios prie parduotuvės netoli daugiabučio, ir visada pasinaudoja proga pagerinti savo rekordus, nesvarbu, ar žaidžia vienas, ar su tėčiu, ar su kitais vaikais. Žaidimas turi ir gilesnę prasmę. Naikinami priešai primena mamos kovą su vėžio ląstelėmis, o pats Kristijanas atsiskleidžia kaip kovotojas. Be to, per žaidimą berniukas susibičiuliauja su aplinkiniais, tarp jų ir su Olga, o kartu randa erdvę, kurioje bent trumpam gali pabėgti nuo šeimos sunkumų.
Žaidimas yra viena iš vietų, kur Kristijanas jaučiasi laisvas, tačiau tikrąjį saugumą jis randa šalia tėčio. Tėvo ir sūnaus santykį režisierius perteikia per stambius planus, kurie kuria emocinį gylį. Pavyzdžiui, kadre Kristijanas įspraudžia savo ranką į tėčio delnus – tai saugumo pojūčio momentas. Tėtis glosto sūnaus petį jiems susiglaudus prieš užmiegant – jaučiamas ryšys ir artumas. Žiūrovui priartinamos tokios nedidelės, bet reikšmingos detalės, veikiančios emocijas, padeda tiksliau pajusti veikėjų tarpusavio santykį ir patiems išgyventi šią istoriją.
Kodėl filmas juodai baltas, iki galo nesupratau: atrodė labiau kaip estetinė detalė nei simbolinė reikšmė, tačiau tai netrukdė. O berniuko atsisveikinimo su mama scena buvo tikrai įtraukianti. Joje režisierius suliejo realų pasaulį su vaizdo žaidimu. Nesinori atskleisti scenos bei nelengva būtų ją tiksliai nupasakoti, tačiau buvo labai jautru ir paveiku. Net ir akivaizdi įvykių tėkmė mane įtikino. O emocijos, kurias galima patirti filmo metu, yra universalios, tad atrodo, kad visi rastume kažką savo.
Pavadinimą „Musės“ ir filme pasirodančią musę norisi interpretuoti kaip mintį, kad žmonių išėjimas iš mūsų gyvenimo liūdina ir skaudina, o juos lydintys prisiminimai kartais tampa tarsi įkyrios musės, kurių nepavyksta atsikratyti.





