LAF: atsisveikinimai ir perspektyvos

Paskutinį kartą stumiu sunkias Lukiškių kalėjimo 2.0 duris, eidama į „Lithuanian Animation Focus“ renginį. Ketvirta ciklo dalis – finalas. Natūraliai lyginu šį kartą su praeitais – šiandien jaučiama itin šventiška atmosfera, organizatorių triumfo užuominos bei bendra šiluma. Jaukiai jie čia. Šiandien diskusijos tema – ateitis, animacijos perspektyvos. Tikiu, kad ne vienam Lukiškėse ar bet kur kitur (žinau, kad man tai tikrai) kyla neraminančių klausimų dėl animacijos ateities, tad šio renginio tikslas – pasistengti į juos atsakyti, leisti žiūrovams geriau suvokti animacijos virtuvę ir industrijoje dirbančių žmonių viziją, prognozes.

Nuotraukos autorė Miglė Buinevičiūtė

Apie animacijos ateitį pakalbėti buvo pakviesta nepriklausoma kino žurnalistė, Vilniaus trumpųjų filmų festivalio konkursinių programų sudarytoja Ieva Šukytė, filmų režisierius ir duomenų menininkas Antanas Skučas, BLON animacijos ir videožaidimų festivalio įkūrėja, vadovė ir kino prodiuserė Laura Almantaitė bei LŽKA (Lietuvos žaidimų kūrėjų asociacijos) projektų vadovas Ričardas Jaščemskas. Prieš keliaudami į ateitį, sustojome įvertinti, kur esame dabar. Pirmoji pasisakė Ieva Šukytė, kuri džiaugėsi kylančiu animacijos Lietuvoje lygiu – randasi vis daugiau konkuruojančių animacijos studijų, filmų, festivalių. Industrija gana įsitvirtinusi, kuriami nacionaliniai filmai ir tarptautinės koprodukcijos, pamažu atsiranda ir ilgo metro animacinių filmų. Tačiau nuskambėjo ir praeituose renginiuose minėta problema – Lietuvoje neturime stiprios animacijos režisūros studijų programos. Kritiką pakomentavo VDA dėstytojas Antanas Skučas, patikslindamas, kad VDA tikslas ir yra paruošti stiprius meno kūrėjus, o ne kino režisierius. Laura Almantaitė pridūrė, kad yra dar vienas didelis sunkumas, kalbant apie animaciją Lietuvoje, – per mažas finansavimas, kuris išlieka menkiausias Baltijos šalių kontekste.

Ilgai netrukus diskusija pakrypo prie dramblio kambaryje – dirbtinio intelekto. Atsakydamas į klausimą apie DI ir technologijų poveikį animacijai, Antanas Skučas pasidalino įspūdžiais iš tarptautinio animacijos festivalio Kanadoje. Renginio dalyviai prognozuoja, kad 80 % sumažės laiko sąnaudos visuose animacinio filmo gamybos etapuose automatizuojant procesus. Jau šiandien reklamų, komercinių vaizdo įrašų gamyboje pasitelkiama daug DI pagalbos, šitaip kuriama labai daug turinio ir jo tik daugės. Anksčiau komercija buvo vienas „rimčiausių“ būdų animacijos studijoms užsidirbti, tačiau tokia sistema pamažu ima griūti. Ieva Šukytė DI palygino su mitologine Pandoros skrynia, kuri į pasaulį paleido daugybę blogybių, problemų. Vis dėlto dalis animacijos žavesio – laikas, pastangos, todėl nesinori, kad žmonių kurta animacija nuvertėtų, kad žmonės prarastų darbą. Ričardas Jaščemskas pateikė savo perspektyvą, kaip DI ir technologijos daro įtaką kompiuterinių žaidimų industrijai. Bėgant laikui daugėja žaidimų, „STEAM“ žaidimų platinimo platformoje maždaug trečdalis jų pagaminta su DI pagalba, tačiau tokių žaidimų pelnas mažėja. Mikrofoną atgavęs Skučas pateikė kompromiso variantą: DI galima naudoti etapuose, kurių žmonės nemato, nepajaučia. Kaip pavyzdį pateikė „LAIKA“ studijos praktiką – nors studija pagarsėjusi rankų darbu, net čia jau naudojamas DI iš kadro valant įvairius laikiklius, stovelius, laikančius veikėjus. Diskusija neapsiėjo ir be tam tikro lietuviško filmo DI skandalo paminėjimo pykinimo perkreiptais veidais. Pokalbio dalyviai sutarė, kad „Eglės laikų karalienės“ negalima vadinti animaciniu filmu, o dėmesys šiam produktui buvo įvertintas kaip Lietuvos auditorijos smalsumas DI ir animacijos temai.

Nuotraukos autorė Miglė Buinevičiūtė

Po šios temos su Laura Almantaite buvo kalbamasi apie „BLON“ festivalį. Animacijos ir videožaidimų festivalis užgimė organizatorei pajutus, kad yra poreikis bendradarbiavimui, dalinimuisi idėjomis animacijos ir vaizdo žaidimų kontekste. Renginys jau 13 metų vyksta Klaipėdoje, nors infrastruktūra nėra ideali, o auditorija – nelabai imli tokiems renginiams. Paklausta, ar renginio komunikacija pasiekia auditoriją, ar apie renginį žmonės žino, Almantaitė pasidžiaugė „visišku soldoutu“ šių metų festivalyje, bet pripažino, kad prikviesti žmones per komunikaciją skaitmeninėje erdvėje darosi vis sunkiau ir brangiau. Vėl buvo atsigręžta į DI – internete sparčiai daugėja turinio, nes su DI jį gali sugeneruoti bet kas. Tad norint prasibrauti pro DI generuotų vaizdelių miškus, reikia investuoti į didesnį kiekį reklamos.

Po „BLON“ pristatymo sekė keli klausimai apie lietuvišką animaciją tarptautiniuose vandenyse ir apskritai festivalinę kultūrą animacinių filmų atžvilgiu. Pirmiausia pašnekovų buvo paklausta apie lietuvišką animaciją vienijančius bruožus. Lauros Almantaitės nuomone, mūsų animacija labai įvairi: skiriasi technikos, idėjos. Tai ir gerai, ir blogai, nes esame įvaldę daugybę skirtingų metodų, tačiau nė vieno labai labai „giliai“. Jai antrino ir Ieva Šukytė, teigdama, kad apibendrinti galima nebent pavienes studijas, tačiau ne visą industriją. Rodos, kiekvienas kūrėjas „daro pagal save“, nebandydami vaikytis madų ar prisitaikyti prie laiko diktuojamų sąlygų. Tai pajaučiau ir aš: po LAF renginių jaučiuosi pamačiusi nemažai animacinių filmų (suskaičiuoju 18), tačiau vienijančių bruožų neatradau. Paklausta, į kokius kriterijus atsižvelgia festivalių konkursinių programų sudarytojai, rinkdamiesi filmus, Ieva Šukytė pasidalino patirtimi „Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje“. Atrenkant filmus, svarbiausia – kūrinio žinutė, nepaisant technikos. Skiriamas dėmesys etninėms ir seksualinėms mažumoms, platesniam geografiniam pasiskirstymui, lyčių lygybei, tačiau atrinktas kūrinys, svarbiausia, turi būti idėjiškai geras. Buvo užsiminta ir apie paraiškų finansavimui Lietuvos kino centrui teikimą. Šukytė ir Skučas, turintys patirties vertinant, kuriems filmams skirti finansavimą, patarė kūrėjams „išmokt rašyt paraiškas“, kuo aiškiau perteikti savo užsidegimą ir viziją: su kadruotėmis, animatikais, planavimu. Ričardas Jaščemskas pakomentavo videožaidimų Lietuvoje specifiką: dėl stiprios technologijų industrijos turime itin palankias sąlygas žmonių mainams tarp skirtingų sričių, pvz. IT specialistai tampa videožaidimų kūrėjais ar animatoriais ir atvirkščiai.

Nuotraukos autorė Miglė Buinevičiūtė

Klausimas „Kokių galimybių dar neišnaudojame?“ diskusijoje greitai virto „Ką industrijoje reikia keisti?“. Pašnekovai samprotavo, kaip didinti animacijos finansavimą ir matomumą. Lauros Almantaitės manymu, animacijai reikia didesnio finansavimo, pvz. vietoj vaidybinio ilgametražio investuoti į animacinio filmo gamybą. Kalbant apie matomumą, buvo pasitelktas „Oskarų“ apdovanojimų pavyzdys: animaciniai filmai (dažniausiai) gali pretenduoti tik į geriausio animacinio filmo nominaciją, o tuo tarpu vaidybiniai – į geriausio scenarijaus, garso takelio, montažo kategorijas. Ieva Šukytė pakomentavo ir realybę televizijoje: animacijos, skirtos suaugusiems arba paaugliams, niekas neperka.

Baigdami diskusiją, pašnekovai buvo paprašyti pasidalinti animacijos industrijos perspektyvomis, palinkėjimais, pasakyti ką nors pozityvaus. Antanas Skučas klausimą pasitiko skeptišku „pozityvaus?“, tačiau galiausiai pasidžiaugė plačiomis animacijos galimybėmis, kaip pavyzdį pasitelkė Rimo Sakalausko kinetines instaliacijas ant pastatų. Skučas taip pat priminė, kad animacija yra atvira – žmogus gali kurti ir pats vienas, nebūtina didelė profesionalų komanda ar ilgametė patirtis. Ieva Šukytė vėl priminė animacijos edukacijos problemą – šviežiai bakalaurą baigę alumnai „neturi pagrindų kurti ką nors savo“. Almantaitė palinkėjo kuo anksčiau pradėti drąsiai kurti, eksperimentuoti, juk, pavyzdžiui, latvių animacinio stebuklo „Potvynis“ režisierius Gints Zilbalodis mokytis naudotis programa „Blender“ pradėjo būdamas vos 15–16 metų. Ričardo Jaščemsko patarimas – žiūrėti „į plotį“. Ypač vertinga yra įvairovė ir prisitaikymas prie situacijų.

Prieš tradicinį filmų rodymą, diskusijos dalyviai atsakė į paskutinį – auditorijos – klausimą apie mėgstamiausius filmus. Štai jų rekomendacijos: „Acid City“ (rež. J. Wedge, W. Freudenheim), „Iron boy“ (rež. L. Clichy), „Persepolis“ (rež. M. Satrapi ir V. Paronnaud), „Genius Loci“ (rež. A. Mérigeau). Šįkart filmų programoje buvo rodomi režisieriaus Igno Meilūno „Kanopos ir pačiūžos“, Leonardo Dubausko „Paskutinė maršruto stotis“, Meinardo Valkevičiaus režisuotas „Patrikas“, Šarūno Vyštaro „TEN“ bei serija iš animacinio serialo „BFF“, režisuoto Urtės Oettinger ir Igno Meilūno. Gavome ir papildomą, bene paskutinę minutę programoje atsiradusį filmą – Gyčio Baranausko bakalauro baigiamąjį darbą „Mindaugas“. Žiūrint filmus pasijuto, kaip su kiekvienu filmu auditorija jaučiasi vis laisviau, vis daugiau juokiasi – tai prisidėjo prie renginių ciklo pabaigos šventiškumo.

Nuotraukos autorė Miglė Buinevičiūtė

Šia nata baigėsi per beveik dviejų mėnesių laikotarpį išsitęsusio ciklo renginiai. 4 susitikimai, 16 diskusijos pašnekovų, 27 trumpo metro animaciniai filmai. Kartu pasidžiaugta dėl lietuviškos animacijos sėkmių, įvairovės, kartu paliūdėta dėl iššūkius keliančio kūrybinio proceso ir mažo matomumo. Prisipažįstu, kad iki progos aprašyti renginius apie Lietuvos animacijos industriją žinių beveik neturėjau, buvau mačiusi lygiai tris programos filmus. Tačiau paskutinį kartą užverdama tas sunkias duris, jau, manau, turiu neblogą suvokimą, kaip čia vyksta reikalai, turiu neblogai pasipildžiusį matytų lietuviškų filmų sąrašą.

Tad „LAF“ renginių ciklas baigiasi, linkėdamas žiūrėti, stebėti ir kurti animaciją. Tegyvuoja animacija, tegyvuoja animacinis kinas!

Šis tekstas parengtas bendradarbiaujant su „Animatest“.

Dalintis