2004 metais įvyko realybės šou „Pagauti plėšrūną“ (angl. „To Catch a Predator“) premjera. Laidos komanda su žurnalistu Chrisu Hansenu priešakyje interneto forumuose ir pokalbių kambariuose (angl. chat rooms) įviliodavo suaugusius vyrus į susitikimus su paaugliais siekdami demaskuoti jų pedofiliškus polinkius. Kuomet šie žmonės atvykdavo į sutartą vietą, juos pasitikdavo vaikus vaidinantys aktoriai, o už kelių minučių į kambarį įeidavo C. Hansenas ir atskleisdavo, kad vyrai yra filmuojami televizijos komandos. Jo ir prigauto vyro pokalbį neretai sekdavo policijos pareigūnų įsiveržimas ir areštas, o pasibaigus laidai – teismai.

Aš šio realybės šou niekada nesu mačiusi ir, kiek pavyko rasti, Lietuvoje jis nebuvo rodytas. Buvau girdėjusi tik laidos pavadinimą ir vedėjo vardą, o daugiau sužinojau 2025 metais „Nepatogaus kino“ festivalyje pasižiūrėjusi dokumentinį filmą „Grobuonys“. Jame režisierius Davidas Ositas detaliai pristato laidos „Pagauti plėšrūną“ istoriją ir šio realybės šou ilgalaikius padarinius, C. Hanseną, jo dabartinę veiklą ir žurnalisto pasekėjus. „Grobuonys“ man padarė didžiulį įspūdį. Tai vienas nedaugelio filmų, kuris man sukėlė nuoširdų siaubo ir šiurpo jausmą, kurio ilgai negalėjau nusikratyti. Ir nors be galo nemalonu ir nepatogu galvoti apie filmo keliamus klausimus, neįmanoma jų užmiršti. Labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad 2026 metais kino teatruose pasirodys vaidybinis filmas „Didysis eteris“, kuriame režisierius Lance’as Oppenheimas dar kartą papasakos C. Hanseno ir jo kurtos laidos istoriją. Kitaip nei „Grobuonių“, „Didžiojo eterio“ kūrėjai susitelkė į 2000-aisiais rodytos laidos kūrimą, pačią komandą ir „Pagauti plėšrūną“ pabaigą.

L. Oppenheimo filmas pradedamas laidos „Pagauti plėšrūną“ epizodo filmavimu. Į spąstus įviliotas buvęs karininkas (akt. Tony Revolori) įeina į namus, kur jo laukia paauglę vaidinanti Del (akt. Phoebe Bridgers). Mergina greitai pasišalina, o iš tamsaus koridoriaus išlenda C. Hansenas (akt. Robert Pattinson) ir, lipdamas laiptais žemyn, klausinėja karininko, ką jis čia veikia. Žiūrovo matomas vaizdas vis kinta tarp filmo kameros ir realybės šou komandos suslėptų kamerų name, tad vienu metu stebime ir „Didįjį eterį“, ir „Pagauti plėšrūną“. Greitai žurnalistas atskleidžia, kad karininkas yra filmuojamas, ir ištaria savo legendinę frazę – „Juk matai, kaip tai atrodo?“ (angl. „You see how this looks, right?“). Iškart po šios frazės šokame į bendrą paslėptos kameros planą, fiksuojamą nuo kambario lubų kampo.

Žiūrint „Pagauti plėšrūną“, ar tiksliau, laidos atkūrimą „Didžiajame eteryje“, sunku patikėti, kad milijonai amerikiečių su didžiuliu susidomėjimu ir pasimėgavimu stebėdavo tokį žiaurų šou. Vėliau bandydamas pagrįsti savo veiklos svarbą, R. Pattinsono veikėjas prilygina televiziją anksčiau miestuose buvusiems gėdos stulpams (taikliau pati nebūčiau galėjus sugalvoti). Žiūrint „Didįjį eterį“ susidaro įspūdis, kad filmo personažai tiki, kad jų realybės šou veikia kaip atgrasymo priemonė ir griežta teisės bei moralės ranka. Visgi, kad ir kaip aistringai C. Hansenas teigtų, kad kovoja su senoviniu blogiu ir gelbėja vaikus, akivaizdu, kad pirmiausia jam (ir jo bendradarbiams) rūpi karjera.

Ėjau į filmą su daugybe vilčių ir L. Oppenheimas bei visa kūrybinė komanda tikrai nenuvylė. „Didysis eteris“ yra nuostabiai įtraukiantis filmas. Įspūdingai kruopštus apšvietimas, operatorinis žaidimas ir šokinėjimas tarp diegetinių kamerų (fiksuojančių realybės šou) ir „Didžiojo eterio“ kamerų, fantastiška aktorių vaidyba ir juodu humoru persmelktas scenarijus sudaro sprogstamą energiją skleidžiantį filmą, kuris neleidžia atsipalaiduoti. L. Oppenheimas teigė, jog siekė sukurti stilizuotą įvykių atpasakojimą, o ne biografinį filmą, ir, mano manymu, jam puikiai pavyko. Ryškios šviesos, sodrios spalvos ir įvairios vaizdo raiškos (filmuota 12 skirtingų formatų, pradedant 2000-aisiais televizijoje naudotomis kameromis ir baigiant kolonoskopijoms naudojamomis kamerytėmis) geriau nei bet kas kitas nukelia žiūrovą į laidos „Pagauti plėšrūną“ filmavimo laikus. Stilizuodamas pasakojimą, režisierius kiek atitolina žiūrovą nuo kuriamų personažų ir jų išgyvenimų, kas leidžia juos vertinti kritiškiau. Nuostabus ir filmo muzikinis takelis, sustiprinantis įtampą ir iliustruojantis stebimo realybės šou bei jo komandos absurdiškumą. Nebūsiu pirma tai pastebėjusi, bet Robertas Pattinsonas, įkūnijantis Chrisą Hanseną, yra visiškoje viršūnėje. „Oskarų“ galimybes paliksiu aptarinėti kitiems, tačiau jo gebėjimas sukurti ahabišką figūrą, ieškančią savo baltojo banginio, ir sekundžių tikslumu laviruoti tarp aklo užsidegimo, panikos ir šlovingo džiaugsmo R. Pattinsoną mano akyse iškelia iki vieno geriausių šiuo metu dirbančių aktorių. Filmo žvaigždei nenusileidžia ir kiti aktoriai, tarp jų šaltakrauję prodiuserę vaidinanti Merritt Wever, naivų aktorių, pasamdytą vaidinti pedofilų masalą, įkūnijantis Skyler Gisondo ir Matthew Maher, vaidinantis aktyvistą, obsesyviai viliojantį pedofilus į šou komandos spąstus. Jie ir daugybė kitų aktorių kiekvienai scenai ir eilutei pasišvenčia šimtu procentų, tad sunku patikėti, kad „Pagauti plėšrūną“ aplinkybės ir vystymasis galėjo atrodyti kažkaip kitaip.

Ne veltui pradžioje paminėjau filmą „Grobuonys“. Nors nėra labai sąžininga lyginti šį filmą ir „Didįjį eterį“, kadangi jų kūrėjų tikslai buvo visiškai skirtingi, visgi abu filmai pasakoja kone tą pačią istoriją, tad verta juos aptarti bendrai. „Didysis eteris“ man visų pirma yra apie aklų ambicijų vedamus žmones, kurie prisidengia kilniais tikslais tam, kad pasiektų asmeninę šlovę. Tiek C. Hansenas, tiek laidos prodiuserė, tiek masalu paverstas aktorius pirmiausia galvoja apie save ir savo karjerą. „Pagauti plėšrūną“ yra jų kelias į žvaigždes, tad kiekvienas jų verčiasi per galvą, kad šou tęstųsi, o apie moralines pasekmes susimąsto per vėlai. Tuo tarpu „Grobuonys“ dekonstruoja šio realybės šou etinę plotmę. D. Ositas kalbina ne vien C. Hanseną, bet ir masalus vaidinusius aktorius, psichologus, žurnalisto pasekėjus, mėgėjiškai gaudančius pedofilus ir tai viešinančius „YouTube“ platformoje, bei atskleistų nusikaltėlių šeimos narius. „Grobuonys“ klausia, ar realybės šou tikrai turėtų būti ta vieta ir formatas, kuriame demaskuojami pedofilai. Viena jautriausių dokumentiniame filme pasakojamų istorijų yra jauno vaikino, kurį C. Hansenas demaskavo savo naujausiame projekte „Takedown with Chris Hansen“. Aštuoniolikmetis susirašinėjo su jo manymu penkiolikmečiu berniuku ir dėl to buvo apkaltintas pedofilija. Nors tam tikrose JAV valstijose šis amžiaus skirtumas yra legalus, istorija įvyko Mičigano valstijoje, kur santykiai tarp 18 ir 15 metų žmonių yra nelegalūs, kuo remdamasis C. Hansenas paviešina vaikino istoriją. Tačiau akivaizdu, kad šis atvejis nėra toks piktybiškas ar žiaurus, koks galėtų būti. Kaip ir teigė apkaltinto vaikino mama dokumentinio filmo komandai, nesinorėtų tikėti, kad C. Hansenas išnaudotų tokią jauną žmogaus klaidą savo laidai. Visgi jo tai nesustabdė.

„Grobuonių“ kūrybinei komandai vaikino mama graudindamasi pasakojo apie tai, kaip jaunuolis buvo visiškai išstumtas iš bendruomenės, kaip šeimai buvo grasinama ir kokius baisius psichologinius padarinius patyrė vaikinas. Be abejo, tai nereiškia, kad visi C. Hanseno demaskuoti žmonės padarė tokias pačias vienkartines klaidas, tačiau ši istorija atskleidžia tikruosius „Pagauti plėšrūną“, „Takedown with Chris Hansen“ ir panašių laidų užkulisius. „Grobuonys“ yra apie tai, kas vyksta, kai kameros yra išjungtos, ir ilgalaikius tokių šou padarinius (kurie „Didžiajame eteryje“ yra tik užuominos). Nemalonu galvoti, kad pedofilai irgi yra žmonės, nusipelnantys kažkokio žmogiškumo ar bent paprasčiausio išklausymo. Nepatogu pripažinti, kad viešas gėdinimas ir tokių nusikaltėlių ištempimas į dienos šviesą nėra pats produktyviausias būdas spręsti šią problemą. Akivaizdu, kad jų veiksmai yra šlykštūs ir žiaurūs, dėl ko, manau, visi galime sutikti. Tačiau, kad ir kaip nesmagu būtų apie tai galvoti, derėtų susimąstyti apie tai, kas priveda žmogų prie aktyvaus nepilnamečių siekimo. O tada užduoti sau klausimą – ar pedofilo konfrontavimas realybės šou formate tikrai apsaugo jo potencialias aukas ir užkerta kelią ateities nusikaltimams, ar visgi tai tik priemonė sukurti įdomų ir žiūrovišką šou? Filmo „Grobuonys“ režisierius nebruka vieno teisingo atsakymo – jo iškelti klausimai paliekami kiekvienam žiūrovui apsvarstyti asmeniškai. Nors tai daryti labai sunku ir nepatogu, mano manymu, tikrai verta.

Negaliu sakyti, kad „Didžiajame eteryje“ personažai nereflektuoja savo veiklos padarinių ir jų moralės. Tiesą sakant, viena įspūdingiausių L. Oppenheimo filmo scenų yra eiliniai filmavimai, kurių metu įtariamas pedofilas konfrontuoja C. Hanseną ir jo klausia, kodėl jis jaučiasi galintis taip elgtis ir neva vykdyti teisingumą. Itin stambūs C. Hanseno ir nusikaltėlio veidų planai, tamsėjantis apšvietimas ir aidintys balsai ištraukia mus iš chaotiško realybės šou pasaulio ir priverčia susimąstyti, ar tikrai turėtume tai stebėti televiziniame formate. Tačiau panašu, kad C. Hanseno galvoje tai per ilgai neužsilieka, nes užsižiebia ryški šviesa ir laida tęsiama toliau. Įsimintinas ir epizodas su pedofilų masalą vaidinančia Del. Kai „Pagauti plėšrūną“ kūrėjai pradeda pardavinėti laidos atributiką (baltus stringus), mergina pagrasina išeiti iš laidos. Akivaizdu, kad jai išties rūpi etinė laidos plotmė, o ne buvimas žvaigžde ar karjeros kelias. Tad „Didžiojo eterio“ kūrėjai puikiai suprato, kokias moralines dilemas turėjo išgyventi jų personažų tikri atitikmenys (tas pats Chrisas Hansenas, masalus vaidinę aktoriai ir t. t.), tačiau tai nėra pagrindinė filmo ašis.

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad „Grobuonys“ yra kažkuo geresnis filmas už „Didįjį eterį“. Priešingai, manau, kad jie vienas kitą papildo ir tikram kino mėgėjui derėtų pasižiūrėti abu filmus. „Didysis eteris“, kad ir kaip vaizduotų laidos „Pagauti plėšrūną“ komandą, visgi yra labiau pramoginis filmas. Jis daro didelį įspūdį ir padeda pažinti C. Hanseną, jo laidą kūrusius žmones ir bendrą atmosferą televizijos kompanijose ankstyvais 2000-aisiais. Visgi lengva pamiršti, kad vaizduojamos tikros istorijos, kurios, kaip ir filme, nesibaigdavo gražiai ar laimingai. Manau, kad turime suprasti mus linksminančios ar kitaip malonumą keliančios pramogos kainą, ką galime padaryti pasižiūrėję filmą „Grobuonys“. Tikiu, kad „Didžiojo eterio“ žiūrovai ir taip suprato abejotiną moralinį pagrindą, ant kurio buvo statyta laida „Pagauti plėšrūną“, tačiau 2025 metų dokumentinis filmas dar labiau sustiprins šį pojūtį. Ir kas žino, gal vieną dieną galėsime pradėti kalbėti apie „true crime“ audiovizualinių kūrinių vajų, jo žalą nukentėjusiems ir pavyks suprasti, kad net ir šlykščiausi nusikaltėliai nusipelno teise grįsto baudžiamojo proceso, o ne masine pramoga paversto liaudies teismo.