Po pirmojo „Lithuanian Animation Focus“ renginio tikrai laukiau grįžti į Lukiškių kalėjimo 2.0 erdvę. Rugsėjo 23-osios diskusija apie animacijos gamybą mane nuoširdžiai nustebino, privertė pastebėti kitas detales žiūrint filmus bei sukėlė apetitą naujoms žinioms, kūrėjų patirtims ir įžvalgoms. Šįkart „Animatest“ organizuojamą renginį pasiekiu greitai, drąsiu žingsniu randu reikiamas duris ir gerą vietą klausymui. Dar prieš prasidedant diskusijai pastebiu, kad susirinko net daugiau svečių nei praeitą kartą. Užsėstos visos kėdės, ramstomos sienos ir žvilgsniai iš antro aukšto liudija, kad pirmosios „LAF“ ciklo dalies atgarsiai sužadino kino bendruomenės (ir ne tik!) smalsumą. Gausi, įsielektrinusi auditorija plojimais pasitiko organizatorę, vedėją Evą Rodz bei šio vakaro diskusijos dalyves – lietuviškų animacinių filmų prodiuseres.

Diskusijoje dalyvavo studijos „Meinart“ prodiuserė Akvilė Bliujūtė-Janušė, animacijos prodiuserė Marija Lenkutytė-Bartoševič, animacinių ir hibridinių trumpametražių filmų prodiuserė, studijos „Kadrų skyrius“ įkūrėja Justė Beniušytė ir įvairių kino projektų (žinoma, ir animacijos) prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė. Pokalbis prasidėjo klausimu „Kas yra prodiuseris?“, į kurį atsakydama Dagnė Vildžiūnaitė pasitelkė patirtį iš Nacionalinės kino mokyklos paskaitų. Įvairių specialybių studentų paklaususi, koks turi būti geras prodiuseris, ji sulaukė bene tobulo žmogaus apibūdinimo. Tačiau pati prodiuserė išskyrė tris konkrečias pareigas: priimti sprendimą, ar filmas gims, niekada nepalikti projekto ir labai stipriai (kartais net stipriau nei režisierius) tikėti filmu. Justė Beniušytė akcentavo prodiuserio rūpestingumą – „Tai žmogus, kuriam rūpėtų, kuris geba rūpintis“. Marija Lenkutytė-Bartoševič išskyrė komandos radimo svarbą, o Akvilė Bliujūtė-Janušė apibendrino prodiuserio darbą kaip užtikrinimą, kad „vyktų kūryba“. Vėliau pašnekovės aptarė ir kelią nuo idėjos iki projekto. Čia kiek išsiskyrė prodiuserių darbo metodai: Justė Beniušytė su Marija Lenkutyte-Bartoševič renkasi režisierių idėjas, kurias mano esant vertas tolimesnio vystymo, pagal tai, ar pats scenarijus joms įdomus, ar randa bendrą kalbą su režisieriumi. O Dagnė Vildžiūnaitė ir Akvilė Bliujūtė-Janušė pačios atsineša idėjas ir ieško režisierių bendradarbiavimui. Būtent taip prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė ir atsirado animacinio kino industrijoje: susipažinus su knyga „Sibiro haiku“ (Jurga Vilė, Lina Itagaki, 2017 m.), kilo idėja pagal ją sukurti filmą, kilo noras dalintis istorija su šiandienos ir ateities vaikais. Ilgametražis „Sibiro haiku“ šiuo metu yra gamyboje (pati nekantriai jo laukiu!).

Prodiuseriui susivienijus su režisieriumi, reikia rasti filmui finansavimą. Tad pora kitų klausimų ir palietė šią temą. Animacinio filmo gamybos kaina priklauso nuo komandos dydžio, filmo trukmės ir animacijos technikos. Prodiuserė Justė Beniušytė, dirbanti su sustabdyto kadro (angl. stop-motion) animacija, pasakojo, kad, tik pradėjus dirbti, ją nustebino, kokia svarbi (brangi) animacijoje yra dailė, kiek kruopštumo, laiko ji reikalauja. (Taip sutapo, kad tą pačią dieną man, Elzei, teko lankytis „Kadrų skyriaus“ sustabdyto kadro animacijos studijoje, kur prodiuserė Beniušytė ir dirba. Belieka tik paliudyti, kad filmo personažų lėlių, aplinkos detalių, rekvizitų gamyba vyksta itin darbščiai, kūrybiškai ir apgalvotai.) Dagnė Vildžiūnaitė daugiau papasakojo apie filmo finansavimą. Lietuvos kino centras skiria atskirą biudžeto dalį animaciniams filmams, o kuriant kartu su kitomis valstybėmis galima gauti ir užsienio šalių fondų paramą (didesnės valstybės turi ir daugiau fondų). Kad auditorija geriau įsivaizduotų, Vildžiūnaitė pateikė realų pavyzdį: ilgametražis filmas, trijų valstybių koprodukcija, turi 20 finansavimo šaltinių – valstybinių fondų. Kadangi atsiperkamumas mažas, privatūs rėmėjai labai retai investuoja į šiuos kūrinius.

Kita aptarta tema – animacijos gamybos trukmė, itin bauginusi vaidybinio kino atstovus pirmajame „LAF“ renginyje. Justė Beniušytė apibūdino procesą kaip grumtynes su laiku. Viskas trunka ilgiau, nei žiūrovas gali įsivaizduoti: vien trumpametražio filmo vystymo etapas gali tęstis 4–5 metus, o ir rezultato tenka laukti ilgiau nei vaidybiniame kine, kur iškart galima pasižiūrėti nufilmuotą medžiagą. Tačiau šis kantrybės reikalaujantis procesas labai suartina komandą, sukuria šeimos pojūtį. Dagnė Vildžiūnaitė pabrėžė, kad būtent vystymo etape svarbiausia „neskubėti, būti šiame etape taip ilgai, kaip įmanoma“, kad gamybos etape viskas būtų aišku ir vyktų sklandžiai.

Diskusijoje man įdomiausia buvo klausytis apie režisieriaus ir prodiuserio santykį, darbo, atsakomybės pasidalijimą. Akvilė Bliujūtė-Janušė pirma konkrečiai apibendrino atsakomybes: režisieriaus rūpestis – idėja, vizualas, o prodiuserio – kaip „tilpti“ į laiką ir biudžetą. Marija Lenkutytė-Bartoševič kalbėjo apie darbą „koja kojon“, kai visi sprendimai priimami kartu, kai visos problemos sprendžiamos kartu. Justė Beniušytė pasidalino, kad iš režisieriaus tikisi tikėjimo savo idėja, tikslingos komunikacijos ir gebėjimo „pastovėti“ už savo viziją. Dagnė Vildžiūnaitė akcentavo, kad darbas kartu vis dėlto yra darbas. Prodiuseris atsakingas, kad filmas būtų baigtas, tad režisierius turi turėti labai aiškią viziją, ja stipriai tikėti. Prodiuserė pasidalino girdėta mintimi, kuri man itin įsiminė – kurti reikia ne iš žaizdos, o iš rando. Nors įvairios traumos gali įkvėpti kūrinį, reikia mokėti nuo jų atsiriboti. Kiekvienas žmogus turi skausmingų, formuojančių patirčių, tačiau režisierius negali jų užkrauti prodiuseriui, negali laikyti jo psichologu, mama ar tėčiu.

Prodiuserio darbas tęsiasi ir po filmo baigimo. Pirmiausiai bandoma užtikrinti filmo premjerą prestižiniuose kino ir animacijos festivaliuose, o pačiuose festivaliuose „medžiojami“ platinimo agentų kontaktai. Būtent per festivaliuose užmegztas pažintis Akvilei Bliujūtei-Janušei pavyko trumpametražį filmą „Patrikas“ rodyti Disney+ platformoje. Marija Lenkutytė-Bartoševič pasidalino, kad iš tikro Lietuvoje animacijos platinimas yra sudėtinga užduotis. Nors finansavimas gamybai yra dosnus, biudžetas, skirtas platinimui, tikrai yra per mažas. O ir rodyti nelabai yra kur – po festivalių filmas dažniausiai nepasiekia kino teatrų, rodomas nebent mokyklose. Tačiau buvo pasidžiaugta organizacijos „Lithuanian Shorts“ veikla, kuri suteikia trumpametražių kūrėjams progą būti išgirstiems.

Kalbos apie finansavimą, trukmę ir ribotas platinimo galimybes mane kiek išgąsdino. Ilgai laukiant finansavimo, preciziškai planuojant gamybą, metai iš metų ruošiantis ir kuriant, išlaikyti tikėjimą idėja yra sunkiau, nei iš šono gali atrodyti. Animacija reikalauja įspūdingo tikslumo ir kantrybės, todėl vien tai, kad filmas gimsta, jau yra didžiulė pergalė. Suprantama, kad tiek jėgų ir laiko įdėjus į projektą, norisi juo dalintis su auditorija, gauti atgalinį ryšį, bet Lietuvoje terpė tam nėra labai dėkinga.

Tad grįžtu prie animacijos ir apskritai trumpametražių filmų sklaidos renginių svarbos – smagu, kai kūrėjai gauna galimybę pristatyti ir parodyti filmus platesnei auditorijai.

Diskusija baigėsi klausimu iš auditorijos: kokią įtaką animacijai turės dirbtinis intelektas. Prodiuserės neneigė DI įrankių progreso ir naudos, tačiau priminė, kad žmogui reikia žmogiškų filmų, kad šioje turiniu perkrautoje realybėje svarbu prisiimti atsakomybę už kūrinį, už jo vietą informacijos sraute. Be to, juk jei kūrėjas nori kurti, vadinasi, pats kūrybos procesas jam suteikia malonumo. Tad tegu kūrėjas kuria pats. Taip pat prodiuserės pabrėžė filmo ir savo kaip kūrėjo vizijos aiškumą, auditorijos išsigryninimą bei „apčiuopiamos“ idėjos formos (pvz. scenarijaus) testavimą pasakojant artimiesiems. Šūkiu „Gero kino ir tegyvuoja animacija!“ pasibaigė pirmoji renginio dalis ir prasidėjo antroji – animacinių filmų peržiūra.

Šįkart filmai sužavėjo įdomiomis animacijos technikomis (nuo sustabdyto kadro iki rotoskopijos) bei sunkiomis temomis (nuo, rodos, amžius trunkančios nežinios poveikio iki motinystės metaforų). Įsiminė itin žmogiškos veikėjos Elenos akys, filmo „Daug geresnis“ kameros judesiai, niekaip nereplikuotini vaidybiniame kine, „Purgos“ ir „Sniego pastogės“ šaltis, kurį, rodos, pati jaučiau kartu su veikėjais, bei „Pingvino ir Balandžio“ komiškas finalas renginiui. Kitąkart, spalio 28 d., „Animatest“ kviečia pamatyti dar 9 animacinius trumpametražius bei pasiklausyti diskusijos apie jaunąją animacijos kūrėjų kartą. Lai erdvę sušildo dar daugiau smalsių svečių!

„Lithuanian Animation Focus“ renginių datos:

• Spalio 28 d. „Jaunųjų kūrėjų karta“;
• Lapkričio 11 d. „Animacijos perspektyvos ir ateitis“.

Daugiau informacijos galite rasti čia.

Šis tekstas parengtas bendradarbiaujant su „Animatest“.