„Nakties kelias“: išdrįsti svajoti
„Naktis – mano pasaulis. Leidžiu nakčiai vesti mane ten, kur ji nori. Bet ji mane nuveda ten, kur reikia“, – poetiška mintimi dalijasi filmo „Nakties kelias“ herojus, naktinio Atėnų taksi vairuotojas. Ši graikų dokumentika, režisuota foto ir kino menininkės Eirini Vourloumis, Lietuvos auditorijai buvo pristatyta 20-ajame „Nepatogaus kino“ festivalio sezone. Filmas kviečia žiūrovą lipti į geltoną taksi automobilį ir, akis ganant naktinėmis Atėnų gatvėmis, klausytis nuoširdžių trijų vairuotojų pasakojimų. Tai šiuolaikinės Graikijos portretas, nutapytas trijų svajoklių, metai iš metų vežiojančių keleivius istorinio miesto gatvėmis.
Filme susipažįstame su Konstantinu, karjerą baigiančiu ramybės ir rūpestingumo įsikūnijimu, su artistiškos prigimties Giorgu bei imigrantu Suniu, kuris gimtojoje Nigerijoje buvo gana žinomas aktorius, tačiau dabar gyvena Atėnuose, į kuriuos pabėgo dėl gimtinėje vykstančių politinių neramumų. Nors dokumentikos dalyvių kasdienybė gan panaši, skiriasi vairuotojų būdas, svajonės ir santykis su ta kasdienybe. Konstantinas visada svajojo „turėt taksiuką, ir tiek“, tačiau kolegos Giorgos ir Sunis kasryt dieną pasitinka su šiokiu tokiu gailesčiu dėl neišsipildžiusių svajonių ir varginančio, pasitenkinimo neteikiančio darbo. Itin skausmingai nuaidėjo Sunio mintis: „Manęs niekada neapleidžia mintis, kad pasukau… ne tuo keliu.“ Jis Nigeriją paliko prieš pat Nolivudo (Nigerijos Holivudo) iškilimą, o tai jį graužia iki šiol. Visgi Sunis įprasmina save šeimoje ir mažoje bendruomenėje. O Giorgos didele savo klaida laiko tai, kad jaunystėje neįrašė muzikos albumo. Tačiau svajonės dainuoti jis nepaleidžia: baigęs pamainą prie vairo, Giorgos pasirodo vietinių klubų scenose (ir net įrašų studijoje). Geriau vėliau, nei niekada!
Filmas žavi savo jaukiu paprastumu, išlaiko ramų toną, tačiau per kasdienes situacijas ir vairuotojų istorijas atsiskleidžia rimtos temos, Graikiją kamuojančios problemos. Beveik pačioje filmo pradžioje žiūrovą pasitinka bendras apleistų Atėnų namų planas. Skamba klasikinė muzika, saulėlydžio pastelės ir didingi kalnai horizonte atrodo bene ironiškai šalia daugybės kritinės būklės pastatų, kurie tėra viena iš Graikijos ekonominės krizės pasekmių.
Trumpas kontekstas: 2002 m. Graikijoje įvestas euras, ekonomika, regis, stiprėja, auga: inicijuojami įvairūs naudingi infrastruktūros projektai (pvz. tiesioginė gamtinių dujų jungtis su Turkija), rengiamos 2004 m. olimpinės žaidynės. Tačiau už plėtros slėpėsi didžiulės skolos: viena kitą keitusios Graikijos vyriausybės vykdė ilgalaikę didelio skolinimosi pasaulinėse finansų rinkose politiką. Todėl 2008 m. pasaulinė finansų krizė išdavė ilgai slėptas didžiules valstybės skolas ir sustabdė Graikijos ekonominį augimą. Siekiant išvengti bankroto ir apsaugoti euro zoną, Graikijai buvo taikomos gelbėjimo programos. „Troika“ (Europos Komisija, Europos Centrinis Bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) ėmė finansiškai remti Graikiją, tačiau pradėjo stipriai kontroliuoti valstybę, įvedė drastiškas reformas. Tad vyriausybė iš esmės prarado autonomiją ir patyrė spaudimą, buvo smarkiai mažinamos viešosios išlaidos, didėjo nedarbas (2014 m. nedarbo lygis pasiekė 25 proc.!), o visuomenėje pradėjo plisti nepasitenkinimas – masiniai streikai, protestai ir riaušės gatvėse tapo nuolatiniu reiškiniu. Padėtį dar labiau apsunkino 2015–2016 m. migrantų iš Artimųjų Rytų krizė. 2018 m. baigėsi ekonominės pagalbos programa (valio!), tačiau situacija vis dar yra labai sudėtinga. Graikija vis dar yra menkai industrializuota valstybė, besilaikanti iš gamtinių išteklių ir vis dar bandanti atsigauti po dešimtmečius trukusių ekonominių sunkumų. Nors tikėtasi, kad išsigelbėjimu gali tapti turizmas, panašu, kad tai tampa tik dar vienu iššūkiu: užsienio investuotojai perka nekilnojamąjį turtą trumpalaikei nuomai (pvz. Airbnb), o vietiniai gyventojai dažnai dirba sezoninius, minimaliosios algos darbus ir negali rasti būsto už prieinamą kainą. Tad turizmas ne tik nepadeda Graikijos ekonomikai augti, bet priešingai – pelnas keliauja už valstybės ribų.
Reaguodami į ekstremalius socialinius, ekonominius bei politinius pokyčius, Graikijos menininkai, fotografai, rašytojai, tyrėjai ir žurnalistai 2011 m. pradėjo „Depression Era“ iniciatyvą. Nuotraukomis, straipsniais, parodomis jie dokumentuoja ir išreiškia savo poziciją ekonominės krizės ir socialinės sumaišties klausimu. Šiame projekte dalyvavo ir filmo režisierė Eirini Vourloumis, įamžinusi laikotarpį fotografijų kolekcijomis. Kūryboje autorė pastebi, kaip socialinis ir politinis valstybės kontekstas atsispindi kasdienėje aplinkoje, o filme „Nakties kelias“ – kaip kontekstas atsispindi „žmonėse“, jų gyvenimo istorijose.
Šiame filme taip pat atkreipiau dėmesį į šiandienos graikų santykį su mitologija, su antikine krašto didybe. Ši tema geriausiai atsiskleidė per vairuotoją Konstantiną: kasdien pamainą jis pradeda Atėnų Akropolio papėdėje kreipdamasis į miesto globėją: „Mano deive Palade Atėne, suteik man bent dalelę savo išminties.“ Besileidžiančią saulę palydi pelėdos, Atėnės globojamo paukščio, ūbavimas, kuris per visą filmą vis pasirodo garso takelyje. Kaip ir lūšnynai kalnų panoramoje, taip ir šių žmonių istorijos šalia Akropolio ir Atėnės pelėdų atrodo kiek groteskiškai. Modernių graikų santykis su antikine praeitimi, su mitologija yra sudėtingas ir nevienareikšmis. Gana skausminga iš šiandieninės skurdžios realybės gręžtis atgal į laiką, kai klestėjo demokratija, filosofija, menas ir mokslas. Tokia praeitis su savimi atsineša ir tam tikrą svorį, lūkestį, kurio jie negali pateisinti. Kad geriau iliustruočiau situaciją, pasitelksiu turbūt ne vienam iš vaikystės pažįstamą kasdienį pavyzdį. Tai tarsi pamoka pas mokytoją, kuris pažinojo tavo vyresnį pirmūną brolį ar sesę ir nuolat tave su juo/ja lygina. Žinoma, yra pasididžiavimo, žavesio, bet ir nusivylimo jausmo bei identiteto klausimų.
Modernaus graiko tapatybės klausimų temą įdomiai perteikia ir 1983 m. meninė dokumentika „Atėnai, sugrįžimas į Akropolį“ (Athens, Return to the Acropolis, rež. Theo Angelopoulos). Poetišku, asmenišku stiliumi filmas kalba apie sudėtingą valstybės istoriją, apie modernų nacionalinį meną. Šis kūrinys griauna įsitikinimą, kad visas Graikijos įdomumas mirė su Antika, ir leidžia ją atrasti iš naujo – po tūkstančių metų, po daugybės istorinių pokyčių. Žiūrėdama „Nakties kelią“, nevalingai pradėjau atrasti paraleles, pastebėti dialogą tarp dviejų filmų, kuriuos skiria daugiau nei 40 metų. Tad dalinuosi rekomendacija ir kviečiu šį dialogą išgirsti.
Džiaugiuosi, kai filmai sužadina smalsumą, nepaleidžia išėjus iš kino salės. Manau, kad tai bene svarbiausia dokumentinių, nepatogių filmų užduotis. Seanso metu užgimė smalsumas vairuotojams, prie kurių spėjau prisirišti, ir jų socialinei, politinei realybei. Iš filmo išsinešu dokumentikos dalyvių šviesą – net ekonominėje sumaištyje, nusivylimų ir gailesčio aplinkybėse galima išdrįsti mylėti, rūpintis ir svajoti.






