„Scanorama“ 2026: pirmieji užderėję vaisiai
2025 metų lapkritį kone pusę mėnesio buvau tiesiogine to žodžio prasme išskridusi. Dėl to, deja, visiškai praleidau „Scanoramos“ festivalį ir neaplankiau nė vieno seanso. Užtat šiemet stengiuosi atsigriebti. Pirmosios festivalio pusės metu pažiūrėjau 7 filmus, dalį kurių šiame tekste trumpai apžvelgsiu. Prisipažinsiu – planavau pamatyti kur kas daugiau, visgi rudens pabaiga niekada nebūna dėkinga laisvo laiko atžvilgiu. Nepaisant to, tikiuosi, kad spėsite pamatyti bent dalį mano aptariamų filmų arba žinosite, ko geriau vengti.
„Narcizas“ (rež. Marcelo Martinessi, 2026)
Festivalį pradėjau Paragvajaus pretendentu į geriausio tarptautinio filmo Oskarą – 2026 metų „Narcizu“ (rež. Marcelo Martinessi). Jaunas paragvajietis Narcizas (akt. Diro Romero) po kelionių JAV grįžta į diktatūros užspaustą gimtinę ir nori vietiniame radijuje pradėti groti amerikietišką muziką – Elvį Preslį, Little Richardą ir pan. Narcizo atnešamas modernumas nedera su radijo direktoriaus propaguojamomis tradicijomis. Negana to, diktatūrinis režimas pradeda persekioti homoseksualius vyrus, kas kelia pavojų ne vienam radijo darbuotojui.
Mane suintrigavo aprašyme žadėta karinė diktatūra ir modernėjančio Paragvajaus veidas, atspindimas besikeičiančiu radijuje grojamu muzikos repertuaru. Deja, teko nusivilti. Filmo režisierius M. Martinessis užmezga daug siužetinių linijų, tačiau neišpildo nė vienos, tad „Narcizas“ tampa pabirų epizodų mozaika. Pagrindinis veikėjas, kaip ir įprasta tikram narcizui, tuščias ir visi aplinkiniai į jį projektuoja savo troškimus, visgi tiek Narcizo, tiek antraplanių personažų atskleidimas itin paviršutiniškas ir karikatūriškas. Akimirkomis nelogiškas montažas, prastokas garso dizainas (kas ypač liūdina žiūrint filmą, kurio veiksmas sukasi radijuje) ir nekintantis įtampos lygis greitai sužlugdė bet kokį mano entuziazmą, kurį pradžioje dar kėlė siužeto daugiasluoksniškumas ir kartų konflikto tema. Tad, kad ir kaip bebūtų gaila, festivalį pradėjau ne pačia stipriausia nata.
„Kruvinoji grafienė“ (rež. Ulrike Ottinger, 2026)
Vienas labiausiai reklamuojamų „Scanoramos“ filmų – vokiečių režisierės U. Ottinger stilizuotas pasakojimas apie Elžbietą Batori (akt. Isabelle Huppert). Pasaulio istorijoje pagarsėjusi kaip žiauri, sadistiška valdovė, E. Batori filme atgimsta kaip ryškiai raudonomis suknelėmis besirengianti vampyrė, Vienoje medžiojanti jaunas merginas. Grafienė siekia sunaikinti knygą, kuri vienintelė gali paversti vampyrą žmogumi, neišsiduodama apie save į miestą atvykusiems vampirologams. Panašiai kaip ir „Narcize“, čia gausu siužetinių linijų, kurios tarpusavyje pinasi, visgi irgi ne itin sėkmingai. Smagu stebėti anachroniškais kostiumais pasidabinusius veikėjus, kurių vardai kiekvieną kartą kelia šypsnį (mano mėgstamiausias – inspektorius Įtaronis), klaidžiojančius didinguose Vienos muziejuose, bažnyčiose ir parkuose, tačiau filmo trūkumai vis tiek bado akis. Ilgainiui pabosta banalūs juokeliai ir modernybės pašiepimai, o nekintantis įtampos lygis užtempia filmą, kuris jau ir taip nėra ypač greitas. Tikėjausi, kad „Kruvinoji grafienė“ turės vidurnakčio filmo pojūtį: vampyrai, lesbietės, pompastiški kostiumai ir Conchita Wurst tarsi turėtų priminti kultiniais tapusius žemo biudžeto žanrinius filmus, kurie išgarsėjo vidurnakčio seansuose. Deja, susidarė įspūdis, kad režisierei svarbesnė ironiška ir pompastiška camp estetika, o turinys yra antraeilės reikšmės. Dovanokite už anglišką terminą, bet „Kruvinoji grafienė“ man yra dar vienas style over substance atvejis.
„Konradas ir Krabas – brangakmenių byla“ (rež. Claude Schmitz, 2026)
Du belgų detektyvai Konradas (akt. Francis Soetens) ir Krabas (akt. Rodolphe Burger) paskiriami patruliuoti į mažo miestelio brangakmenių mugę. Čia dingsta prabangus žiedas, tad jie ima spręsti bylą. Apklausinėdamas liudininkus Konradas įsimyli vietinę moterį, o Krabas bando atgaivinti romaną su savo viršininke. Ilgi, dažnai statiški kadrai įveda žiūrovą į mažo miestelio gyvenimą ir paprastų žmonių kasdienybę. Įsiliejame į ramų gyvenimo ritmą su nedidelėmis asmeninėmis dramomis, kurios kelia šypsnį, bet ne daugiau. Žiūrėdama prisiminiau kažkada per LRT matytą filmą „Belgijos karalius“ (rež. Peter Brosens, Jessica Hope Woodworth, 2016). Abu filmai pasakoja panašiai absurdiškas, bet jaukias ir atpažįstamas istorijas, kuriose svarbiausi žmonių santykiai, o ne netikėti siužeto vingiai ar kiti šokiruojantys elementai. Prieš seansą „Konradas ir Krabas“ buvo pristatytas kaip kone juokingiausias šių metų „Scanoramos“ filmas, ir nors mano seanse žmonės kažkiek kikeno, nevadinčiau jo komedijos šedevru. Visgi tai neblogas pasirinkimas norintiems pamatyti drama nepersmelktą filmą ir pasimėgauti kurioziškomis kasdienybės situacijomis.
„Rozė“ (rež. Markus Schleinzer, 2026)
Kai kareivis atvyksta į mažą Vokietijos kaimelį atsiimti palikimo, jo išvaizda ir dokumentai nekelia didelių įtarimų kaimiečiams. Visgi po vyrišku įvaizdžiu slepiasi Rozė (akt. Sandra Hüller) – vaikų namuose užaugusi moteris. Jos paslapčiai iškyla grėsmė, kai kaimyninių valdų ūkininkas (akt. Godehard Giese) įsiūlo jai į žmonas savo dukrą Suzaną (akt. Caro Braun). Juodai baltas pasakojimas XVII amžiaus Vokietijoje paremtas tikromis režisieriaus Markuso Schleinzerio skaitytomis istorijomis apie moteris, kurios apsimesdavo vyrais siekdamos laisvės ir savarankiškumo. Nors moters persirengimas vyru neretai fikcinėse istorijose konotuoja translytiškumą, Rozė nenori būti vyru: jai „[k]elnės suteikia daugiau laisvės“. Amžiuje, kai moters pagrindinė užduotis visuomenėje yra giminės pratęsimas ir patarnavimas vyrui, stipriosios lyties performavimas suteikia Rozei galios ir daugiau galimybių veikti tai, kas jai svarbu. M. Schleinzeris, pasakodamas gana neįprastą istoriją, niekada neatitolsta nuo realizmo, kurį ypatingai sustiprina meistriškas garso dizainas. Jaukus trobos traškesys trumpam sukuria idilės pojūtį, visgi galiausiai suprantame, jog gerai tokia istorija negali baigtis. Filmą papildantis užkadrinis balsas žiūrovui praskleidžia vidines Rozės peripetijas, tačiau ilgainiui kiek sugriauna pasakojimo subtilumą. Nepaisant to, įdomu stebėti M. Schleinzerio pasiūlomą savitą požiūrį į lyties performavimą, neprisirištą prie konkrečių etikečių ar tapatybių.
„Išganymas“ (rež. Emin Alper, 2026)
Turkijos kalnų kaimelyje tvyro įtampa tarp dviejų klanų – hazeranų ir bezarių. Pastarieji, kurį laiką gyvenę mieste, grįžta į kaimelį ir iš savo buvusių žemių pradeda varyti hazeranus, anksčiau tarnavusius bezariams. Hazeranų lyderis Feritas (akt. Feyyaz Duman) siekia taikiai išspręsti bręstantį konfliktą, tačiau jo brolis Mesutas (akt. Caner Cindoruk), gviešdamasis galios, įaudrina savo bendruomenę ir siekia atkeršyti bezariams. Neįmanoma šiame filme neįžvelgti šiandieninių aktualijų – dviejų pusių konfliktas, kylantis dėl žemių ir ilgus metus vykdytos prievartos, primena Izraelio ir Palestinos karą. Visgi režisierius Eminas Alperas nesiekia iliustruoti šio konkretaus konflikto. Pagrindinis filme jaučiamas įspėjimas yra susijęs su religiniu fanatizmu ir prietaringumu, kylančiu dėl išsilavinimo trūkumo. Sunku ir pikta stebėti aklą hazeranų keršto troškimą ir nusikaltimus žmoniškumui, bet būtent tokius pojūčius ir siekia sukelti režisierius E. Alperas. Atsiremiama ir į mistinius elementus – filme itin svarbūs antgamtiškų detalių kupini sapnai, kurie personažų priimami už gryną pinigą ir filme pateikiami kaip realybė (tik veikėjui pašokus lovoje suprantame, kad stebėjome dar vieną viziją). Kai hazeranų bendruomenė nuverčia Feritą, šis prikiša jiems jų neišsilavinimą. Veikėjų instinktų primityvumą sustiprina ir iš pažiūros bevaisis kraštovaizdis. Tarp akmeninių sienų namus įsirengę kaimiečiai išganymą atranda deglais nušviestoje oloje, kurioje meldžiasi Mesutas. Į tamsą lendantys hazeranai įtiki savo mesiju ir, apakinti jo šviesos, išlieja savo protėvių pyktį. Visgi tikroji – dienos – šviesa dar atskleis tikrąjį jų veidą.
Bendrai žvelgiant, šiemet „Scanorama“ man paliko daugiau dviprasmiškų jausmų nei tikėjausi. Iš vienos pusės, į programą įtraukta daug konceptualiai įdomių filmų, visgi jų išpildymas man kėlė daug klausimų. Tiesą sakant, rinkausi filmus vien tik pagal aprašymą, o recenzijų ar bendrų įvertinimų neieškojau, tad tikriausiai dėl to neišvengiau neįdomių ar ne itin gerai išbaigtų filmų. Noriu tikėti, kad man pirmą festivalio savaitę ne itin pasisekė ir bendras „Scanoramos“ programos vaizdinys yra kiek pozityvesnis, tačiau kol kas esu truputį nusivylusi.
Visgi „Scanorama“ dar nesibaigė. Lai šis tekstas tampa jums, mieli skaitytojai, šiokiu tokiu gidu likusiam festivalio savaitgaliui, o aš savo ruožtu pasidalinsiu, kur dar planuoju užsukti pati.
„Naktinių būtybių“ programa – jau pamačiau kol kas mėgstamiausią festivalio filmą „Kraujuojanti“ (rež. Marion Le Corroller, 2026), bet planuoju eiti ir į kitus du programos filmus. Kaip žanrinio kino mėgėjai, man labai knieti pamatyti, ką gi „Scanorama“ išsirinko parodyti savo vidurnakčio seansuose.
„Noriu būt žmogum“ – režisieriaus Rinaldo Tomaševičiaus ilgametražis debiutas. Jo trumpametražis filmas „Po fentanilio“ (2025) man padarė didžiulį įspūdį ir, prisipažinsiu, nuverkiau posmą premjeros metu. Nors po to ilgai mąsčiau apie etinę „Po fentanilio“ plotmę, R. Tomaševičiaus vizija man paliko neišdildomą įspūdį, tad labai laukiu pamatyti jo naujausią kūrinį.
„Kristianija“ (2026) – režisieriaus Karlo Friis Forchhammerio dokumentinis filmas apie legendinį Kopenhagos rajoną. Įsivaizduokit Užupį, bet labiau įteisintą – su sava valdžia, įstatymais ir panašiai. Pati šiame rajone lankiausi prieš tris metus, ir nors nebuvo malonu vaikščioti tarp daugybės hašišo pardavėjų, veidą slepiančių po juodais šalikais ir kapišonais, laukiu pamatyti, kaip per dešimtmečius keitėsi Kristianija ir joje gyvenantys žmonės.







