Sėdžiu ant kėdės be atlošo, nors ne kėdės, o labiau taburetės. Dairausi, stebiu aplinką, klausau, kas vyksta. O tada išnyra didžiulė galva, prie pat veido, ir lėtai, liepiančiu tonu sako:

– Valgyk.

Net atsilošiu atgal, kaip nepatogu: didelis veidas priartėjęs mažiau nei per sprindį.

– Valgyk, prašau, – sako man.

Norisi veikėją nustumti, patraukti iš akių tiesiogine to žodžio prasme. Bet paliepimas nukreiptas ne į mane. Tai režisieriaus Tomo Tamošaičio VR filmas „Gėdos akys“, kurio viduje galėjau pabūti apsilankiusi „Nepatogaus kino“ interaktyvioje parodoje „NK Interactive“, vykstančioje Radvilų rūmų dailės muziejuje Vilniuje (spalio 15–25 d.). Būti kito kūne nejauku, bet tai tikrai pavykęs ir įtaigus pasakojimas apie 14-metės paauglės išgyvenimus.

Įprastoje kino salėje, ištikus nepatogiai akimirkai, galima nukreipti žvilgsnį į ekrano kraštą, į kaimyną, į išėjimą. O čia, atrodo, nėra kur dėtis: esi toje erdvėje, kaip posakyje „įlipk į kito batus“, kad galėtum žmogų suprasti ir pajusti. Tiesa, yra viena išeitis – užsimerkti, bet ar mes to norime?

Ilgiau pagalvojus, valgyti skatina ne tik veikėjai iš Tomo Tamošaičio filmo, bet ir visa „Nepatogaus kino“ festivalio programa. O ji šiemet tikrai nepatogi, ir VR patirtimis, ir dokumentiniais filmais.

Pradedu matyti tokį paveikslą: dokumentinių filmų turinys yra kaip šaukštas, viską jungiantis, turintis formą ir savitą sunkumą. O jame – košė su gumulėliais: nepatogumą keliančios problemos, žmogaus teisių pažeidimai, karai, „lyderiai“. Gumuliukai, kurie mažam vaikui košėje nepatiktų. Šaukštas keliauja mums į burną, bet mes nenorime valgyti to, kas jame, todėl košė varva pro lūpų kampelius, per smakrą. Kadangi košė niekur nepabėga, ją galima nuvalyti ir sutvarkyti, bet tam reikia kieno nors pagalbos. Čia gali būti reikalingas seilinukas: reikia įgauti atsparumą, neišsipurvinti. Arba, kaip dideliam, pačiam tenka nusišluostyti ranka. Kuo daugiau žiūrime tos pačios problematikos filmus, tuo lengviau valgyti košę: ji netampa skani, bet nuryjama, ją perprantame. O prie ko nepriprantame, tai ir lieka nesuvalgyta, išmesta ar paprasčiausiai nebenusiperkama.

Klausiu savęs, ką daryti su tokiu kinu ir kas lieka, kai nusiimi VR akinius ar išeini iš salės. Atsakymas gali būti toks: nepatogų kiną verta žiūrėti ne tam, kad priprastume prie košės skonio, o tam, kad nenusisuktume.

Na ir kas, kad ne viskas skanu, juk ne viską, ką valgome, renkamės dėl skonio. Kartais dėl savęs reikia prisiversti suvalgyti ir ne patį skaniausią patiekalą. Žinoma, tikrai nėra būtina susirinkti visų baltymų valgant vien košę, ką galbūt darytų „Get Yoked!“ (kūrėjas Gregas Austinas) personažai, praleidžiantys dienas sporto salėje ir žalojantys save dėl raumenų. Šiame VR žaidime raumenys yra esminis dalykas, bent jau pasak ten užprogramuotų kultūristų. Vieną kitą raumenuką turėti tikrai reikia, bet raumenys auga ne nuo to, kad valgai, o nuo to, kad juos naudoji. Taip ir su žiniomis: kur kas svarbiau žmogui suprasti, o idealiu atveju ir veikti. Žinojimas, kuris nevirsta veiksmu, tampa dar vienu suvartotu turiniu.

„It’s all right“, – sako The Beatles dainoje „Here Comes the Sun“. To ir norisi susiduriant su sunkiu turiniu – patikinimo, jog viskas gerai. Prieš pamatant Anne Fehres ir Luke’o Conroy’aus audiovizualinę patirtį, kuri ir vadinasi „It’s All Right“ ir kalba apie klimato kaitą, ši daina man buvo įstrigusi galvoje kaip kirminas. Bet žiūrėdama instaliaciją įstrigau visai ne dainoje, atsivėrė kur kas daugiau sudėtingumo. Saulėmis pavirto D. Trumpo ir E. Musko veidai, turintys šviečiančias, blyksinčias akis, susikibę už rankučių. Ar jūs juokaujat? Kodėl tai vyksta, it’s not all right? Negaliu iš galvos išmesti ir nudegusių, raudonų, šokančių kūnų. „Is this a beach, or is it a jacuzzi?“ – fone kikendama sako mergina. Tarp kitko, čia apie klimato kaitą. Aštrus humoras – visa ko gelbėtojas ir lengvas įrankis supažindinti mus su pasaulio katastrofomis. Vaizdai, nuo kurių norisi užsimerkti, žodžiai, kurių norisi negirdėti, neleidžia nei susierzinti, nei nusiraminti. Keistas jausmas apėmė NK Interactive parodoje.

Kai nutinka ta akimirka, kelianti daug klausimų, daug „kodėl“ ir „kas čia“, pradedi jaustis keistai. Žmogus iš esmės nori žinoti, jam reikia aiškumo, sprendimo. Sudėtinga susitaikyti su galimu atsakymo nebuvimu, su tuo, kad vis tiek bandome įžvelgti prasmę, gyvendami tarp visų mus supančių negandų. Kai esame perkrauti informacijos, užklupusių problemų, kartais racionaliausia atrodo numoti ranka – viskas absurdiška. O dar sunkiau, kai atrodo, kad iš dabartinės duobės išlipti neįmanoma.

Į galvą beldžiasi A. Camus mintys. Jį prisimenu dar iš mokyklos, kai nagrinėjome „Svetimą“, o ir dabar paskaitau jo tekstus, pavyzdžiui, „Sizifo mitą“. Šioms mintims jis turėtų atsakymą, nors, tiesą sakant, jo atsakymas būtų, kad galutinio atsakymo gali nebūti. Camus savo veikėjams pajutus absurdą siūlo nuo to nebėgti, o pasilikti su juo ir gyventi. Nenuleisti rankų, o priprasti prie minties, kad atsakymų gali ir nebūti, ir vis tiek reikia rinktis, ką daryti. Ta pati košė: skanesnė ji netaps, bet galima išmokti ją valgyti nesiraukant ir žinant, kas joje yra. Galbūt galiausiai nuspręsime pakeisti patį receptą.

Patogu, kad nusiėmus VR akinius galima atsiriboti nuo to itin išryškinto kito pasaulio. Tas pats galioja ryškiems dokumentikos filmams. Mes galime nusiimti akinius, o tie, apie kuriuos kuriami filmai, negali. Be to, ar kartais mes patys nesame įstrigę savo pasaulyje, kuriame sukasi besikartojantis garso takelis? Įdomu patirti kitus žmones ir dalykus, nes taip savo problemų ratą atveri ir papildai naujomis ar mažiau vietos lig šiol užėmusiomis problemomis. Juk tiek daug vyksta. Bet visko ir nesutalpinsi. Todėl, kai kitą kartą kas nors pasakys „valgyk“, reikia pabandyti nenusisukti. Ne dėl to, kad košė pasidarys skani, o dėl to, kad kažkas ją turi suvalgyti ir ne visada tai galime palikti kitiems. Mažiausiai, ką galiu padaryti, – diskutuoti, plėsti žinias ir suprasti, kas yra mano rankose.