Spalio 28 dieną yra minima Tarptautinė animacijos diena, tad tikriausiai nenuostabu, kad tą pačią dieną įvyko jau trečiasis „Lithuanian Animation Focus“ renginys, pavadinimu „Jaunųjų kūrėjų karta“. Ankstesniuose renginiuose jau buvo apžvelgtos ir apkalbėtos animacijos kūrimo ir prodiusavimo ypatybės bei subtilumai, tačiau trečiame renginyje (jau priešpaskutiniame šio renginių ciklo) dėmesys buvo skirtas jauniems balsams – pradedantiems ar jau gal net ir įsitvirtinusiems animacijos kūrėjams.

Diskusijoje dalyvavo filmo „Namo“ režisierė, šiuo metu dėstanti Vilniaus kolegijos menų ir dizaino fakultete, Rebeka Salomėja Kavaliauskaitė, animatorius ir iliustratorius bei filmo „Mažasis spalis“ kūrėjas Matas Pakutinskas, animatorė, Vilniaus dailės akademijos absolventė ir filmo „Akiračiai tarp paralelių“ kūrėja Olga Abramova bei filmo „Šaunam prie ežero“ režisierė, studijavusi animaciją Londone, Rusnė Dragūnevičiūtė. Svarbu paminėti, kad su šiais žmonėmis renginio dalyviai galėjo susipažinti ne tik pokalbio formatu, tačiau ir per kūrybą – filmų peržiūros metu buvo galima išvysti ir šių kūrėjų paminėtus darbus.

Pokalbis prasidėjo klausimu apie šių asmenybių atsiradimą animacijos industrijoje. Atrodytų, kad atsakymai turėtų skambėti panašiai, tačiau taip tikrai nebuvo. Matas Pakutinskas papasakojo, kad supratęs, jog pasirinkta studijų sritis nėra jo pašaukimas, nusprendė peržiūrėti karjeros galimybes ir tą padaryti abėcėlės tvarka, o sąrašo viršuje ir išvydo animaciją, kuri jam „visai patiko“. Rebeka Salomėja Kavaliauskaitė bėgdama iš savo „mažo miesto Ignalinos“ stojo į profesinę mokyklą studijuoti multimedijos. Vėliau studijuodama kolegijoje ji turėjo pasirinkti savo studijų kryptį: montažo režisūrą arba animaciją. Pagalvojusi, kad animacija Lietuvoje yra visai perspektyvi šaka, nusprendė studijuoti ją. Olga Abramova savo kelią pasirinko panašiai. Ją visą gyvenimą domino animacija, tad studijų pasirinkimo dokumente pamačiusi animacijos studijas ji prisiminė savo meilę animacijai ir pradėjo savo žinias gilinti Vilniaus dailės akademijoje. Na, o Rusnė Dragūnevičiūtė animacija taip pat domėjosi nuo vaikystės, tad mokydamasi gimnazijoje suprato, kad nori savo gyvenimą sieti su šia sritimi.

Diskusiją toliau vedė rubrika: kaip atrandame savo kūrybinį braižą? Rebeka Salomėja Kavaliauskaitė pasidalino, jog sąmoningai stengiasi neturėti savo asmeninio braižo, tačiau anksčiau manė, kad jos braižas bus filmų pavadinimų pradžia iš N raidės (pirmieji jos filmai vadinasi „Natos“ ir „Namo“). Olga Abramova teigia, kad jos kūryboje galima pastebėti aplinkos analizės motyvų. Prasidėjus karantinui jos smalsumas architektūrai ir aplinkai tik sustiprėjo, o šiuo metu ji net kuria trumpametražį filmą, kuriame atskiras personažas yra miestas. Rusnė Dragūnevičiūtė stengiasi kiekvienam savo darbui atrasti „atskirą vizualinę kalbą, vizualinį stilių“. Ji teigia, kad jos darbo procese daug žaidimo su forma, daug minčių, kylančių iš prisiminimų. Mato Pakutinsko darbuose pastebimas humoro krislelis. Pats Matas teigia, kad savo filme „Mažasis spalis“ pasirinko naudoti humorą, nes animacija, kaip meno forma, padeda skirtingomis paralelėmis perteikti skirtingas mintis ar metaforas.

Kalbant apie kūrybą svarbu aptarti ir žiūrovo bei auditorijos klausimus, tad vienas iš tokių klausimų ir iškėlė dilemą – reikia menininkui pristatyti savo kūrybą socialiniuose tinkluose ar ne? Pašnekovai, būtų galima sakyti, susiskirstė į dvi komandas: Rusnė Dragūnevičiūtė bei Olga Abramova teigė, kad tai gali būti geras įrankis, tačiau nebūtinas, o Rebeka Salomėja Kavaliauskaitė ir Matas Pakutinskas teigė, kad tai yra gal net svarbiausia jauno kūrėjo kelio dalis, kadangi tik taip tave galės pastebėti žiūrovai bei pati industrija.

Kiekvienas diskusijos dalyvis animacijos meno mokėsi aukštojo mokslo įstaigose ir visi sutiko, kad dabar Lietuvoje mokslo kokybė yra suvienodėjusi su likusia Europa ir tikrai nereikia vykti svetur, kad būtų galima gauti kokybišką išsilavinimą. Visgi, pokalbio metu ne iš vieno pašnekovo nuaidėjo mintis, kad jie sau ar savo jauniesiems kolegoms palinkėtų daug laiko skirti susipažinti su animacijos techniniais aspektais: skirtingais darbo būdais, bruožais, programine įranga.

Viena iš filmo gyvenimo kelionės paskutiniųjų stotelių yra festivaliai. Dažniausiai tik juose animacijos (o ypač trumpametražio kino) kūrėjai ir gali pristatyti savo kūrybą, tad yra labai aktualu aptarti festivalių ir apdovanojimų įtaką kūrėjams. Matas Pakutinskas teigė, kad laimėtas apdovanojimas „atėmė pasitikėjimą savimi“ ir sukūrė tam tikrą spaudimą, kadangi dabar jaučiasi, lyg kažkas iš jo tikėtųsi ko nors protingo. Visgi Rebeka Salomėja Kavaliauskaitė ir Olga Abramova paprieštaravo ir mano, kad dalyvavimas festivaliuose bei apdovanojimų gavimas joms suteikė viską – nuo pasitikėjimo savimi iki ryšių bei įsitvirtinimo industrijoje. Joms pritaria ir Rusnė Dragūnevičiūtė, kuri mano, jog yra „žiauriai smagu, kad yra bendruomenė, kuri tave pagaliau supranta, kad esi apsuptas tiek daug žmonių, kurie supranta tavo kelią“.

Galiausiai šūkiu „Tegyvuoja animacija“ pasibaigė renginio pirmoji dalis ir prasidėjo filmų peržiūra. Žiūrovai galėjo pamatyti ir susipažinti su filmais, kuriuos kūrė ir kuriuos ne kartą diskusijoje minėjo jų kūrėjai bei keliais kitais, kaip Jorės Černiauskaitės „Negaliu šito ištverti“, Modestos Žemgulytės „Daiktų istorijos“, Ingrid Beatos Savickos „Tau, miegantis žmogau“, Dorotėjos Adomaitytės „Memuarai“ bei Rūtos Vizbaraitės „Kaip susigrąžinti savo (at)vaizdą“.

Visi šie filmai yra itin skirtingi, skiriasi tiek savo atlikimo technikomis, tematika, tiek ir kūrėjų amžiumi (filmas „Memuarai“ pelnė specialųjį paminėjimą nacionaliniame mokinių kino festivalyje „Aurora“). Seanso metu mane (bet tikiu, kad ir kitus žiūrovus) kamavo labai prieštaringos emocijos. Filmų tematikos pynėsi tarpusavy, o aš pats jaučiausi lyg važiuodamas amerikietiškais kalneliais, stengdamasis į save sugerti tiek daug skirtingų istorijų. Manau, kad tokia patirtis būtent ir sukrato žiūrovo vidinį pasaulį, kuriame dar gali tūnoti supuvusi mintis, kad animacija yra skirta tik vaikams.

Animacija nėra skirta tik vaikams, ji yra pilnavertė ir profesionali kino forma, kuriai tikrai reikia suteikti pelnyto dėmesio, tad linkiu, kad ir jus animacija pavežiotų pro amerikietiškus kalnelius, o kad tos užsisėdėjusios ir pagedusios mintys paliktų jūsų kūną. Tegyvuoja animacija!

„Lithuanian Animation Focus“ renginių datos:

• Lapkričio 11 d. „Animacijos perspektyvos ir ateitis“.

Daugiau informacijos galite rasti čia.

Šis tekstas parengtas bendradarbiaujant su „Animatest“.