Akmeninių sienų tašymas – „Tolimi keliai“

Gyvenant Lietuvoje, demokratiškoje Europos Sąjungos valstybėje, gali susidaryti įspūdis, kad tam tikra lygybė tarp moterų ir vyrų vyrauja visame pasaulyje. Gi moterys gali rengtis kaip nori, išsakyti savo nuomonę, kurti – iš esmės daryti ką nori. Vienuolikmetės nėra verčiamos tuoktis su savo tėvų amžiaus vyrais, turėti su jais vaikų, nėra ribojamas ar draudžiamas moterų išsilavinimas, darbo siekis ar galimybė važinėti motociklais. Tačiau dokumentiniame filme „Tolimi keliai“ fiksuojamoms moterims tai yra realybė.

Filmo „Tolimi keliai“ stop kadras

2025 m. „Tolimi keliai“ yra Saros Khaki ir Mohammadrezo Eyni, nepriklausomų režisierių dueto, pirmasis ilgametražis dokumentinis filmas. Per 8 filmo kūrimo metus, važinėdami į Iraną 50–80 dienų laikotarpiams, režisieriai patyrė ir valdžios organizuotą reidą, ir metams buvo uždrausti išvykti iš šalies – daug kam filmas, fiksuojantis Irane praktikuojamą (europiečiams nepriimtiną) patriarchinę santvarką ir pasaulėžiūrą, nebuvo simpatiškas. Tačiau režisieriai kantriai judėjo pirmyn, po trupinėlį skaldydami prieš juos stovinčias sienas. Galiausiai filmo premjera įvyko prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje, kuriame „Tolimi keliai“ buvo įvertintas „Grand Jury“ prizu. Vėliau susilaukė net ir „Oskaro“ nominacijos.

Filmo centre – konservatyviame šiaurės vakarų Irano kaime gyvenanti Sara Shahverdi – neįprasta, išsiskyrusi, kerinti, motociklu važinėjanti moteris. Ilgą laiką jos tėvai nesusilaukė berniukų, tad ją, vyriausiąją, tėvas išmokino dirbti, važinėti motociklu, leido rengtis laisvai. Tėvui mirus, o broliams esant dar mažiukams, ji padėjo išlaikyti šeimą. Vaikystėje patirta laisvė pasėjo suvokimą, kad tradicijų suponuojamas kelias moterims nėra vienintelis.

Filmo „Tolimi keliai“ stop kadras

Pirmoje filmo scenoje Sara pjauna akmeninę sieną, kad įstatytų joje vartelius. Tai nuoroda ne tik į pavadinimą (angliškas filmo pavadinimas „Cutting Through Rocks“), bet ir į filmo siužetinę liniją – kaip ji pjauna akmenis praėjimui, taip filmo metu turės tašyti naują kelią, kad kitos galėtų žengti paskui ją. Sara jau yra simboliškai atvėrusi ne vienus vartus (tik jos pavyzdžio dėka kaimo moterys įgijo drąsos skyryboms, kelios merginos net susidomėjo ir pradėjo mokytis vairuoti motociklais). Moterys kreipiasi į ją žinodamos, kad Sara išklausys ir imsis veiksmų. Kantriai, smūgis po smūgio, lyg ardant akmeninę sieną, ji griauna patriarchalinį kaimo status quo.

Sara, nepatenkinta valdžios neveiklumu, nusprendžia kandidatuoti į vietos tarybą. Ir ją išrenka. Regione (kuriame yra 300 kaimų) Sara tampa pirmoji moteris valdžioje. Didžioji dalis balsavusių už yra Saros buvusio darbo pasekmė – mažai apgyvendintame miestelyje Sara buvo akušerė, asistavusi daugiau nei 400 vaikų gimdymų (ne kartą filme girdime kreipinį „Tetute Sara“ iš įvairiausio amžiaus žmonių). Už ją balsuoja itin daug moterų (įprastai nebalsuojančių) ir jaunimo, šį pasaulį išvydusio ant Saros rankų. Nors Sara niekada nesiekė galios, kiekvienas jos rankų prisilietimas, mažesnė ar didesnė pagalba, kiekvienas nuoširdus gestas ir nenuilstantis atsisakymas būti neveikliai surėdė jos įtaką kitiems.

Filmo „Tolimi keliai“ stop kadras

Filmas bando tik stebėti šiuos spontaniškai vykstančius procesus, bet gal todėl, kad filmas yra pirmoji režisierių dokumentika „stebimojoje dokumentikoje“, vis jaučiasi jų įsikišimas. Kai Fereshteh, šešiolikmetė mergina, gyvenanti pas Sarą savo skyrybų metu, monologu giria, aukština šalia gulinčią ir (išties nejaukiai) tylinčią Sarą, prisimeni, kad kambaryje sėdi ir jas filmuoja režisieriai. Bendraudamos jos guli šalia viena kitos, tačiau iškart po to einančiame plane, prieš pat (iš tikrųjų) einant miegot, abi guli atskirai. Tokie nenatūraliai atrodantys intymumo momentai, vis pasikartojantys filme, niokoja filmo nešališkumo įspūdį.

Tuo labiau kad šiam filmui nereikia paaiškinimų, kad pastebėtume prasmių, tradicijų klodus, slypinčius kiekvienoje filmuojamoje interakcijoje. Žmonių kūno kalboje, nutylėjimuose, nepritarimuose ir per 8-erius metus priimamuose sprendimuose atsiskleidžia žmonių įsitikinimai, (ne)pasiryžimas keisti tradiciją, galios troškimas ir požiūris į Sarą.

Filme merginos ir moterys vis kartoja, kad Sara yra jų idealas, inspiracija, kad ji išskirtinė. Sara vis kartoja, kad ji kaip visos kitos. Pozityviuose moterų žodžiuose glūdi paslėptas pasyvumo pateisinimas – mes palaikome, ką tu darai, tačiau tai gali daryti tik tu. Ne mums lemta kažką pakeisti, tad mes net nebandysime. Tik jaunos mergaitės, (merginų) mokykloje išklausiusios Saros pasakojimų, džiugiai sutinka pasirašyti „sutartį“ ir pasiryžta tęsti mokslus po 9 klasės, siekti karjeros ir nesituokti 11–12-os metų, kaip įprasta kaime. Visgi, po kurio laiko Sarai sugrįžus į mokyklą iš matytų mergaičių vos penkios nėra susituokusios.

Taip naivus pozityvumas, entuziastingas ryžtas keisti ir tikėjimas, kad viskas pavyks, vyravęs pirmoje filmo dalyje, pradeda bliūkšti antroje. Kaip ir viltinga scena, kurioje Sara, susipažinusi su keliomis merginomis, pradėjusiomis mokytis vairuoti motociklais, važiuoja per miestą, kai staiga, vieną iš merginų (net uždengtu veidu) atpažįsta dėdė. Sustabdęs merginas jis trenkia dukterėčiai per veidą. Sara prašo, liepia jam baigti, nors fiziškai nesikiša. Tėvai mergaitei buvo leidę važiuoti motociklu, tačiau vyrui svarbu ne tai – jis tiki, kad merginos negali važinėti motociklais. Ir vyro nuomonė yra viršum visko.

Filmo „Tolimi keliai“ stop kadras

Filmo eigoje pastebime, kaip Saros vykdomi pokyčiai dirgina vis daugiau žmonių. Neapykantos kulminacija ir šio kaimo tradicijos žiaurumo galimybės viršūnė atsiskleidžia Sarai gavus laišką iš teismo – jai pateiktas skundas. Tardant jos klausinėja keistų klausimų – kodėl ji leidžia moterims pas ją ateiti naktimis, kodėl ji dėvi kelnes, kodėl jos balsas žemas. Liepiama atlikti medicininius tyrimus, o jos namai yra nuodugniai išieškomi. Vienoje scenoje tardoma Sara slapta įjungia telefoną. Matome tik jos koją ir šiek tiek grindų. Girdime, kaip kaltė sukrečiama ant jos pečių – ji turi elgtis prideramiau, jeigu ji nori likti savo tapatybėje, nori likti moteris. Paaiškėja, kad vykdomas tyrimas, ar Sarai reikia daryti lyties keitimo operaciją.

Kaltė tarsi magnetas kimba prie Saros. Jeigu vyrai mano, kad ji per daug panaši į vyrą – jie teisūs. Jeigu jie nuspręs, kad Sara yra vyras – jai teks keisti lytį. Nes tik vyrų nuomonė, net neigianti kito žmogaus tapatybę ar net pačią tikrovę, yra objektyvi tiesa. Moteris yra būtis, keičianti formą pagal vyro įsitikinimus. Ji subjektyvi, jis objektyvus, tad realybė priklauso nuo pastarojo. Tai daugelio pasaulio visuomenių laikyseną formavusi ir dar vis formuojanti pasaulį bei kiekvienos moters savęs suvokimą mintis.

Filme stebime, kaip mums svetimoje, kardinaliai kitoniškoje kultūroje užauginta moteris nebegali pakęsti opresijos ir renkasi prieš ją kovoti. Pamatiniai pokyčiai visuomenėje nepasiekiami nei lengvai, nei greitai, tačiau Sara ryžtingai ir kantriai braunasi pirmyn. Skaldo prieš ją stovinčias sienas. Žvelgiant į Saros Shahverdi laimėjimus, džiaugsmą pasiekus progresą, patiriamą skausmą moterims pasiduodant opresyvioms patriarchalinės tradicijos taisyklėms ir nepaliaujamas pastangas nepaisant to, esi spaudžiamas į kampą susimąstyti pats apie save. Ar tu renkiesi patogų konformizmą, ar sunkią, lėtą, tarsi akmenų tašymą, kovą dėl tiesos?

Dalintis